Tolerancija, išvertus iš lotynų kalbos, reiškia kantrybę ir ištvermę. Kaip ir daugelis terminų, taip ir šis, neturėtų būti visiškai tiesiogiai suprantamas, o apmąstytas šiek tiek giliau.
Suvokime, kad tolerancijos objektas negali būti tai, kas mums patinka, malonu ar kam tiesiog pritariame. Jei kas nors mums patinka, tai to geisime, taip pat nesakom, kad toleruojam meno srovę, kuria sekame, bičiulį, kuris mums mielas. Tas pats ir su pažiūromis – joms galime pritarti, jų laikytis arba jų nesilaikyti, tačiau nieku gyvu – toleruoti. O ir nepatogių situacijų, kurias patiriame, nevadiname toleruotinomis arba netoleruotinomis, nes jos gali būti susitaikytinos ar priešingai.
Svarbu suprasti, jog tie, kurie kalba apie žodžio laisvę, nekalba apie jos toleravimą. Nėra tokios kaip „minties tolerancijos“, nes įsikišti į mąstymą kol kas nėra įmanoma, todėl kiekvienas gali mąstyti, kaip jam patinka: nereikia pripažinti teisės kitoniškai mąstyti, ji savaime egzistuoja ir su tuo nepakovosi. Tai kas gi toji tolerancija šiuo atveju? Tada, kai patvirtinama ir gerbiama teisė turėti savo pažiūras bei įsitikinimus. Tai ir bus žodžio laisvė, pažiūrų skelbimo laisvė, bet ne raginimas, jog kiti žmonės imtų ir elgtųsi kaip aš.
Tad kaip elgtis? Suprasti, kad tolerancija nėra kažkieno pažiūrų ar gyvenimo būdo, galbūt, kurį laikome klaidingu, gerbimas. Ką galime daryti – tai kritikuoti, atmesti.
Yra daug dalykų, kurių nesuprantame ir iki galo nesuvoksime; niekada nesuprasime kitų žmonių, jų skausmo, jų išgyvenimų. Slėpinys – gražiausias žodis apibūdinantis kitą žmogų. O koks skirtumas tarp paslapties ir slėpinio? Jis labai aiškus: paslaptis – tai tas, kas neskirta sužinoti, o slėpinys pats trokšta atsiskleisti, bet išskirtinai ir tik mums savitu būdu. Nei vieno žmogaus neįvertinsime adekvačiai. Šią poziciją gali užimti tik teisėjas, tikintiesiems – Dievas. Taigi, toliau belieka tik kompetencijų ir autoritetų klausimas.
Kokia viso to išvada ir mintis? O gi labai paprasta: tolerancija nėra tai, kad turiu gerbti kito nuomonę, ją laikyti teisinga, nes dauguma tai daro. Tolerancija – tai žvilgsnis į žmogų, tokį kaip aš, kuris klysta, kitaip mąsto, elgiasi, juk ir liaudies patarlė byloja, kad visi mes esame iš vieno molio nudrėbti. Išsakykime savo kritiką, sudrauskime, bet per daug nesureikšminkime – „nekelkime to ant šakių“.
Mūsų tolerancija ir bus tai, kad suvoksime ir patvirtinsime, jog kitas turi teisę į savo nuomonę, mąstymą ir t.t. Tik nepainiokime terminų: jei persekioju ir engiu, nereikš, jog netoleruoju, bet bus visai kitas terminas.
Šios mintys nėra agitacija už kažkokias pažiūras, o tik už teisingą, sąmoningą terminų naudojimą!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!