- Universitete dirbate jau ne pirmus metus, šiuo metu vyksta stojimai į Lietuvos aukštąsias mokyklas, ar pastebite kokių nors pokyčių, galbūt abiturientai tampa labiau motyvuoti?
Vilniaus universitete dirbu nuo 2005 metų. Tuo metu manęs paprašė pagalbos dėstant studentams - atėjau, pabandžiau ir man patiko. Esu baigęs lazerių fiziką, įgijęs daktaro laipsnį, tačiau dažniausiai dirbu su medikais – vedu užsiėmimus laboratorijose, dirbu individualiai.
Praleidęs ne vienerius metus tarp studentų pastebėjau, jog su laiku stojantieji į mediciną yra vis labiau motyvuoti. Galbūt taip yra todėl, kad šios srities specialybės yra populiarios, vyksta dideli konkursai, atrinktieji ateina studijuoti žinodami ko nori ir ko siekia.
- Tačiau darbas universitete nėra vienintelis Jūsų užsiėmimas...
Esu fizikas, todėl esu smalsus, dažnai stengiuosi atrasti naujovių, išsiaiškinti tai, kas kitiems nesuprantama, todėl vien dėstytojo darbu neapsiribojau.
Mane labai sudomino garso inžinerija, nes ją galima pavadinti fizikos ir muzikos junginiu. Užsiimdamas tokia veikla turi suprasti garso fiziką, bet kartu ir būti muzikantas, žinoti, kaip geriausia garsą pateikti klausytojui. Dirbdamas su muzikantais nemažai iš jų išmokau, žinių sėmiausi iš praktinio darbo, nes muzikos teorijos niekada nesimokiau. Šiuo metu turiu savo įrašų studiją, bet ir garsinu įvairius renginius, koncertus.
Anksčiau intensyviai dirbau renginių organizavimo srityje, su draugais buvome atidarę muzikos klubą, ruošėme nekomercinius renginius – daugiausia alternatyvios muzikos koncertus, tačiau pastaruoju metu nuo tos veiklos atitrūkau.
- Muzikantai dažnai sako, jog Lietuvoje iš muzikos gyventi neįmanoma, o ar galima užsidirbti iš įrašų studijos?
„Muzikos laboratorija“ atsirado prieš ketverius metus, tačiau įrašų studijos įsirengimo link pradėjau eiti jau anksčiau. Bandžiau įrengti studiją įvairiose nedidelėse patalpose, net namie. Šiuo metu esu vaiko priežiūros atostogose, tačiau daug laiko skiriu būtent „Muzikos laboratorijai“ - bandau „pastatyti verslą ant kojų“.
Esu įsitikinęs, kad ši veikla gali būti ne tik pramoga, bet ir verslas, iš kurio galima užsidirbti net jei darai nekomercinius įrašus. Komercinių projektų turiu nedaug, dažniausiai dirbu su sunkiosios muzikos atstovais. Pastarųjų Lietuvoje nėra taip mažai, gal kiek mažiau turime roko muzikos grupių, nes šalyje roko muzika nelabai populiari, o šios muzikos mėgėjų būrys nėra vieningas. Tačiau galima pasidžiaugti, jog Lietuvoje turime nemažai sunkesnės muzikos grupių.
- Esate tikrai veiklus žmogus, ar tai Jūsų kelias į laimę?
Iš tikrųjų jau kurį laiką galvoju, kas yra laimė ir kaip ją pasiekti. Galiu drąsiai pasakyti, kad mėtymasis tarp skirtingų veiklų laimės nesuteikia. Geriausiu atveju tai atneša trumpalaikį pasitenkinimą. Imdamasis naujos veiklos bandai išsiaiškinti, kaip viskas veikia, domiesi, įsigilini, tačiau vėliau supranti, kad negali aprėpti visko ir pasiekti maksimalų rezultatą. Supratęs tai nesijauti laimingas, todėl nusprendžiau susikoncentruoti į konkrečius darbus – įrašus.
Tenka pripažinti, kad visgi kartais mano smalsumas nugali ir vis tiek imuosi papildomų nedidelių darbų – su draugais suorganizuojame renginį arba suburiame muzikos grupę. Neseniai apsilankėme viename didžiausių Lietuvos sunkiosios muzikos festivalių, kuriame įsirengėme savo sceną, ruošėme paskaitas, konkursus, koncertus. Stengiamės, kad žmonės turėtų kuo daugiau veiklos, suteikiančios jiems naujų žinių.
- Minėjote festivalius, į juos vykstate kartu su visa šeima?
Taip, į festivalį važiuojame visi kartu, su žmona Ieva pasiimame ir mažąją dukrytę. Mėgstame gamtą, išvykas, koncertus, todėl net nekilo mintis susilaukus vaikelio užsidaryti namuose. Mūsų draugai sukūrę šeimas taip pat nepuolė slėpti vaiko „nuo viso pasaulio“, todėl man sunku suprasti, kodėl kai kurie bijo su vaikais išvažiuoti kelioms dienoms į gamtą. Galbūt baiminasi mikrobų ar didesnio garso, bet juk yra pakankamai priemonių užtikrinti mažųjų apsaugą ir sveikatą. Mūsų nuomone, vaikui reikia parodyti jį supantį pasaulį.
