Pradėjusi šeštą dešimtį H. Schwermer nusprendė išbandyti, ką reiškia gyventi be pinigų ir metė psichoterapeutės darbą. Jos patirtis atpasakojama filme „Living Without Money“ (angl. Gyvenimas be pinigų).
Praėjus šešiolikai metų moteris nesižvalgo atgal. Prie septyniasdešimties artėjanti H. Schwermer neseniai apsilankė Hameline (Vokietija) ir papasakojo „Business Insider“, kodėl ji ryžosi tokiam žingsniui.
Antrojo pasaulinio karo pabėgėliai Schwermeriai iš Prūsijos į Vokietiją persikėlė 1940 metais. Jos tėvas sėkmingai valdė kavos skrudinimo cechą, iš savo darbo užmokesčio išlaikė auklę ir sodininką.
„Mes buvome pasiturintys, bet tapome visuomenės padugnėmis, - prisimena moteris. - Tada mes vėl tapome turtingais ir turėjome tą turtą ginti. Visada turėjau pasiteisinti, nepriklausomai nuo to, buvome turtingi ar vargšai“.
Eidama gyvenimo keliu H. Schwermer susižavėjo tuo, kad galima rasti būdų, kaip pragyventi be pinigų. Buvusi mokytoja ir psichoterapeutė 1994 metais sukūrė pirmąją mainų grupę, kuri padėjo vietos gyventojams keistis paprasčiausiomis paslaugomis, tokiomis kaip vaikų priežiūra ar namų valymas, už materialias prekes.
„Aš pastebėjau, kad man pinigų reikia vis mažiau ir mažiau, - sakė ji „Business Insider“. - Tad pamaniau, kad galiu pabandyti vienerius metus išgyventi be pinigų“.
H. Schwermer prisipažįsta bandžiusi gyventi be pinigų mažiausiai keturis kartus, tačiau galiausiai išbandė tai, kai draugas paprašė jos prižiūrėti tris mėnesius jo namus.
„Aš pasakiau, „Pats metas, dabar tai padarysiu“. Ir visko atsisakiau“, - dalijasi prisiminimais ji. Pirmiausia ji pardavė savo butą, paskui viską, kas netelpa į nedidelį lagaminą.
Tai turėjo trukti vos dvylika mėnesių, tačiau taip vokietė gyveno šešiolika metų. „Aš tik norėjau pabandyti atlikti eksperimentą ir tais metais pajutau gyvenanti naują gyvenimą, - toliau pasakoja H. Schwermer. - Nebenorėjau grįžti į senąjį gyvenimą“.
Šeima ir draugai nedalyvavo generuojant šią idėją. Moteris su dviem savo vaikais ir trimis anūkais susitinka keletą kartų per metus. Jos teigimu, jie įprato prie jos „šen bei ten“ gyvenimo būdo. „Dabar jie didžiuojasi tuo, ką darau, - sako H. Schwermer. - Mums to pakanka“.
Prieš keturis dešimtmečius išsiskyrusi su savo pirmuoju ir vieninteliu vyru, moteris daugiau santuokai nesiryžo. Ji aiškiai niekur neskuba.
Pensija? Pamirškite ją! Ji atiduoda savo pensiją ir nediskutuoja apie savo amžių. „Dauguma mano amžiaus žmonių sėdi savo soduose. Man patinka keliauti“, - neslepia vokietė.
Iš pradžių ji imdavosi atsitiktinių darbų savo šeimininkų namuose, pavyzdžiui, triūsdavo sode ar valydavo langus, kad atidirbtų už išlaikymą. Šiais laikais žmonės paprastai mainais nieko nesitiki.
Kai sezonas keičiasi, ji išdalina savo senus drabužius ir laukia, kol gaus naujus. Kai juos atiduoda šeimininkai ar draugai, tai ji vadina ne labdara, o „stebuklu“.
„Savo kasdieniniame gyvenime susiduriu su daugybe stebuklų. Pavyzdžiui, pradžioje rasdavau maistą. Galvodavau apie kažką ir tada rasdavau tai gatvėje ar žmonės ateidavo ir atnešdavo man tai“, - aiškina H. Schwermer.
Jos grafikas gana griežtas. Praėjus savaitei ji imasi kažko naujo. Paprastai moteris dalyvauja paskaitų cikluose visoje Europoje, o pastaruoju metu padeda reklamuoti savo dokumentinį filmą. Iš to gaunamų pajamų pakanka padengti kelionės traukiniu išlaidoms. „Visada galvoju, kaip aš galėčiau prisidėti prie pasaulio gerovės, - atvirai sako ji. - Kartais esu lyg taikos piligrimė. Einu iš vienų namų į kitus ir skleidžiu savo filosofiją“.
Ji nėra nusistačiusi prieš žiniasklaidą, tačiau prieš kelerius metus Romoje televizijos kanalui „RAI TV“ duotas interviu ją sukrėtė. Nuo to laiko ji daugiau interviu nedavė. „Galiu ištverti kritiką, tačiau kai man tai sakoma į veidą, sunku“, - neslepia H. Schwermer.
Draugus neretai toks jos gyvenimo būdas erzina. Ji atmetė nemažai pasiūlymų apsistoti ilgiau, buvo ir tokių, kurie siūlė pasilikti visam laikui. „Nesutinku, nes negaliu, - aiškina neįprastą gyvenimo būdą pasirinkusi moteris. - Jaučiu, kad privalau eiti. Mano darbas – būti pasaulyje su žmonėmis“.
Pavyzdžiui, ji pamoko sutiktus aplinkosaugą studijuojančius jaunuolius natūrinių mainų paslapčių. Po jos paskaitų jiems pavyksta vietos turguje pieštuką iškeisti į vaisius.
Ji visada su savimi turi lipdukus, kuriuos dalina per susitikimus su žmonėmis. Ant jų užrašyta „Gibb & Nimm“ (vok. duok ir imk). „Jeigu leidžiate vienai pusei nugalėti, tada gyvenimas praranda pusiausvyrą“, - aiškina H. Schwermer.
Dokumentiniame filme apie jos gyvenimą „Living Without Money“ galima išvysti, kaip ji ieško likučių lauko turgavietėse, kur gali paprašyti prekiautojų to, ko jiems nebereikia arba tiesiog randa juos išmestus ant žemės. Tačiau moteris nesutinka būti vadinama bename. „Negalite manęs lyginti su kitais namų neturinčiais žmonėmis, - aiškina ji. - Jie nėra mėgstami ir kviečiami į namus“.
„Manau, kad būtina suprasti, jog visi esame vienodi ir kad visas pasaulis yra vientisas organizmas. Mes esame mažos ląstelės ir privalome veikti kartu“, - reziumuoja H. Schwermer.