Kupiškio rajonas. Toli nuo gyvenviečių, kur siauručius kelelius gaubia beribiai laukai, išmirusių kaimelių, vienkiemių, namų griuvėsiai, niekieno nelankomos mažutėlės kapinaitės, per dieną ar kelias gali nesutikti nė vieno automobilio. Visai neseniai prie žvyrkelių, kas kelioliką kilometrų, pradėti statyti šiukšlių konteineriai, kad iš miestelių gyventojai nevežtų šlamšto į miškus ir neterštų gamtos. Užuot atsikratę šiukšlių, žmonės atvežė ir paliko prie jų mirti savo augintinį.
Visai netikėtai, greičiau per stebuklą pastebėjome šuniuką, prisispaudusį prie šiukšlių konteinerio. Labai nustebome - paprastai ten nesutiksi jokio naminio gyvūno, vien lapės, stirnos ir kiškiai. Nusprendėme, kad atvežtas senas, sunkiai pajudantis, gal net aklas šunytis: gulėjo nuleidęs galvą, tyliai kentėjo.
Pasiūlius dešrytės vargais negalais atsistojo, užkrimto. Galvoje sukosi mintis - „reikės senjorui rasti prieglobstį“... Ir staiga, pasisuko vargšas šonu, parodė savo nugarą. Va tada tai apėmė neviltis ir siaubas! Nugaroje buvo didžiulė skylė, žaizda, o joje kirbėjo kirmėlės. Šunelį ėdė gyvą (taip nutinka vasarą, kai karšta, musės sėda ant kraujo, mėsos, šiuo atveju atvirtų žaizdų ir prideda kiaušinių). Supratome, kamuojasi jis ne pirmą parą. Kai suvokėme situaciją, apėmė drebulys: kur jį vežti, kaip jį paliesti, ar ne piktas, nebaikštus, kaip jam padėti?! Juk savaitgalis - niekas nedirba kaimuose! Su savimi neturėjome nei vaistų, nei pavadėlio, nei antsnukio.
Ieškojome felčerio. Suradome. Ačiū p. Gaudentui, kad atvažiavo ir bandė padėti šuniukui. Nors nedirba su smulkiais gyvūnais, felčeris labai norėjo pagelbėti. Deja. Tris kartus bandėm jį laikyti, snukutį aprišti ir tuos parazitus kažkaip traukti, žaizdą valyti (tai buvo didžiausias siaubas, kokį tik teko patirti: kova su kažkokiais parazitais atrodė bet kokiu atveju pralaimėta, ką bedarai - nesiseka. Suvokimas, kad tie kirminai gali prasiskverbti giliai į audinius ir pažeisti vidau organus, jei dar to nepadarė, stūmė į neviltį). O jam skauda, vargšas verkia, cypia, kandžiojasi, sprunka.
Galiausiai pabėgo nuo mūsų ir likome stovėti prie tų nelemtų konteinerių nieko nepešę. Su felčeriu atsisveikinome. Po kelių valandų šuniukas grįžo atgal į tą pačią vietą, kur ir buvo kažkieno nutrenktas kaip nereikalinga šiukšlė. Vėjas, lyja, supratome, kad jį bet kokiais būdais reikia bent jau prisirišti ir šiltai apnakvindinti. O kaip? Išgąsdintas, nepasitiki, baisu, kad tolyn nepabėgtų... Tada jau viskas - kažkur laukuose jį suėstų gyvą tos kirmėlės ir mirtų bejėgis lėta, skausminga mirtimi.
„Dublis 2“ - iš moteriško plonyčio dirželio pasidarėm kilpelę, turėjome katiniškų konservukų ir bandėme pelnyti pasitikėjimą antrą kartą. Pamažu, lėtai pavyko mažiuką prisirišti. Apėmė neapsakomas džiaugsmas!
Kupis (toks jo dabar vardas) buvo patalpintas šiltame tvarte ant šieno, švaraus apkloto, su skaniausia koše, šviežiu vandeniu. Buvo aišku, kad be narkozės jam negalėsime padėti... Teko laukti rytojaus, kai Utenoje mus galės priimti veterinaras. Laikas bėgo - laukė sunki naktis ir nežinomas rytojus.
Kitą dieną skubėjome į Uteną. Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos vadovė Jolanta jau iš vakaro žinojo apie nelaimėlį ir mūsų laukė. Svarbiausia buvo sužinoti diagnozę - kiek giliai pažeisti audiniai ir ar dar įmanoma Kupį išgelbėti. Po pusvalandžio, išvaliusi žaizdą, iškarpiusi dalį pažeistų audinių gydytoja pasakė, jog panašu, kad parazitai giliau raumeninių ir riebalinių audinių nepateko.
Galima gelbėti - migdyti nereikia (tą akimirką šokinėjom iš laimės jau vien dėl to, kad ant šuniuko nebuvo nė vieno parazito!). Toliau sekė klausimas, kur vargšą padėti po operacijos. Puikiai žinojome, kad Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos prieglaudėlė perpildyta - kiekvenam kamputy kiauksėjo arba miauksėjo keturkojai. O Vilniuje mūsų laukė uždarytos durys į stacionarus ir garantija, kad per dieną laikino globėjo tokiam ligoniui niekaip nesurasime!
Jolanta nė nedvejojo ištiesti pagalbos ranką Kupiui (na, ir mums - atsidūrusiems aklavietėje). Išoperuotam, nuskustam, aprištam ir spec. žiurstuku aprengtam šuneliui buvo atlaisvintas jaukus prieglaudėlės kambarėlis. Operacija buvo sudėtinga, truko beveik tris valandas, taikyta daug narkozės, nemažai audinių reikėjo pašalinti, skylė pasidarė milžiniško dydžio, pastatyti trys drenai.
Seks ilga, sudėtinga priežiūra, krūvos leidžiamų, purškiamų, barstomų vaistų ant žaizdos. Nuolatinis stebėjimas, kad kokia musė nepriskristų, kad drenai judėtų, kad nesupūliuotų, gytų, kad Kupis nenusidraskytų, nenusilaižytų... Perrišimai - nelengvas ir ilgas procesas, nes Kupis kategoriškai atsisako rodyti žaizdą ir prie jos lįsti. Nors mažas, šokinėja kaip žiogas ir kandžiojasi, jei tik bandai atlikti kažkokią procedūrą. Ir visą šį vargą perėmė Utenos prieglaudėlės savanoriai.
Ačiū labai už jų gerumą, pasiaukojimą ir bendradarbiavimą. Labai tikimės, kad Kupis išmoks draugauti ne tik su dabartiniais globėjais, naujais tokio pat likimo draugais, bet ir su būtinomis procedūromis. Jau valgo, laka vandenį, vaikštinėja, atgauna jėgas. Mylimas, nepriekaištingai prižiūrimas, skaniausiom mėsytėm maitinamas, glostomas, nuolat drąsinamas, saugus ir brangus. Taip jam sekasi Utenos prieglaudoje.
Nuoširdžiai dėkoju visai Utenos prieglaudos komandai už perimtą vargą, taip pat gydytojai Sigitai už puikiai atliktą operaciją ir suteiktą viltį. Apmaudu, kad draugų ir kolegų triūsą tenka pamatyti tik tada, kai „prispiria reikalas“. Utenos prieglauda daugybę kartų padėjo mums kaip organizacijai gelbėjant šunelius, ir savo kilnų darbą tęsia visoje Lietuvoje. Jei tik yra vieta ir galimybė padėti, niekada nepalieka bėdoje.
Prašome paramos Kupiui: kelis mėnesius Kupiui bus reikalingi brangūs vaistukai (kone vieno buteliuko „Baneocin“ reikia vienam kartui), skanus, sotus, vitaminizuotas maistas, netolimoje ateityje - vaistai nuo parazitų, skiepai, kasdieniai veterinaro iškvietimai į prieglaudą (kol žaizda neapgis), jo atliekamos žaizdos valymo, perrišimo procedūros tikrai kainuos nemažai.
Kupis lauks savo naujų ištikimų šeimininkų Utenos prieglaudėlėje ir iki to laiko turės būti gydomas, prižiūrimas, išlaikomas. Tikimės, kad prisidėsite prie Kupio gelbėjimo ir tapsite jo draugais. Paramą Kupiui galite pervesti į Utenos gyvūnų mylėtojų draugijos sąskaitą.
Dėl paramos ir kitokios pagalbos šuniukui skambinkite tel. + 37061232962 (Jolanta)