Mūsų kultūroje “mylėti “ po truputį keičiama žodžiu “mylėtis”. Labai aiškiai rašytojų ir režisierių dėmesys nuo meilės nukrypsta į seksą, į jo atspalvius ir perversijas. Ir Nobelio premijas ėmė skirti už kūrinius, kuriuose nagrinėjama ne meilė, o seksas, ir būtent netradicinis seksas. Ir kino festivaliuose prizus ėmė vis dažniau vieni kitiems duoti už netradicinio sekso atstovų pavaizdavimą netradicinės orientacijos režisieriai. Ir mūsų vaikai, ruošdami pamokas, visiškai ramiai žvilgteri į televizijos ekraną, kuriame aistringai rangosi nuogi kūnai. Jau nelabai svarbu, kokios tie kūnai lyties.
Ekranuose, žinoma, nerodoma nieko nenatūralaus. Nes tai, kad žmones apima aistra ir jie iš tiesų rangosi susipynę vienas su kitu, yra natūralu. Tačiau nelabai natūralu atrodo tai, kad mums vis dažniau duodama suprasti, kad šis dalykas, atseit, yra nuostabus ir geras be meilės. Mums akcentuoja žodžius “mėgautis”, “atrasti malonumą”, “sukelti malonumą” taip, tarsi mes visi be išimties turime mokėti gyventi taip, kaip nežinia ko norintys persisotinę aristokratai restorane, arba mylėtis kaip aukštos klasės kurtizanės. Atseit, tokia jau šio gyvenimo prasmė- vieniems - gauti iš gyvenimo kuo daugiau malonumo ir kitiems - sukelti kitam kuo daugiau malonumo. Ir kuo garsesnė iš ekranų sklindanti sekso stenėjimų ir piniginius laimėjimus gaunančių piliečių muzika, tuo tyliau skamba sielų muzika, t.y. meilė.
Tai nereiškia, kad mums sakoma: meilės nereikia. Ne, apie meilę priimta sakyti labai džiaugsmingai ir su plačia šypsena: o kaipgi? Meilė yra gerai. O kaipgi? Būtinai! Tačiau po to prasideda tas, kas labai nukreipta į seksą. O apie meilę... Apie ją tik kažkaip nedrąsiai pasakoma, kad geriau, kai seksas būna su meile. O po to vėl – 90 % sekso ir kitų malonumų ekranuose ir spaudoje, ir kuklus likutis - meilei.
Tačiau tas, kam teko valgyti geruose restoranuose arba mylėtis be meilės, gali patvirtinti, kad po to būna kažkoks nykumo ir tuštumos jausmas. “Post coitus omne animales triste”- “po sueities kiekvienas gyvūnas liūdi”- yra toks senas lotyniškas posakis. Sugalvojo jį visai ne katalikų inkvizitoriai, o hedonistai romėnai. Kurių gyvenime puotos ir laisvas seksas buvo taip paplitę, kad net mūsų bulimikėms ir svingeriams nesisapnavo.
Nepamirškime, kad Valentino šventė pamini slaptas vedybas iš meilės, kuomet valdžia, t.y. imperatorius, uždraudė tuoktis, o kviesdavo piliečius tiesiog užsiimti seksu. T.y. tenykščio romėno aristokrato gyvenimas buvo labiau panašus į propaguojamą šiuolaikinėje erotinėje televizijoje. Sveiko jauno sportiško kūno, komfortabilaus namo, menų ir seksualumo kultas. O romėnai kažkodėl sugalvojo sakyti apie seksą “liūdi”. Ir po truputį perėjo į krikščionybę. Kodėl? Tikriausiai iš savo tamsumo ir naivumo.
Tačiau jei jūs vartote žurnalą, žiūrite filmą, šou ar dar ką nors, kur aistringai stena du aistros apimti, bet nemylintys nuogi žmonės, o protarpiuose kas nors išlošia “Mersedesą” ar milijoną, jūs iš esmės žiūrite į veiksmą, kuris gyvenime abiem baigiasi nemaloniai. Ir jei tai ir vadinama laime - jums rodo iš esmės melagingą vaizdelį. Nes jei jūs turite milijoną, jūs turite jį į kažką investuoti. Ir tada prasideda jūsų kryžių keliai - Lietuvos verslininko keliai. O jei jūs išbandytumėt seksą be meilės vieną - du ar tris kartus, jums tai greičiausiai nepradėtų kelti džiaugsmo. Nors jūs galite prie tokio sekso netgi priprasti, netgi į jį įsitraukti, ir netgi kartoti ir kartoti lytinius veiksmus po kelis kartus dienoje. Ir netgi galite dažnai keisti lytinius partnerius. Ir tai darydamos, jūs galite išsilaikyti šiapus ribos, už kurios parašyta “nimfomanija”. Tai yra likti “normalia, šiuolaikiška, laisvą seksą mėgstančia moterimi” .
Iš pradžių aistra ir atrodo meilė. Atrodo jūsų draugas toks mielas, švelnus ir dėmesingas. Ir jūs su juo tampate tokia švelni ir rūpestinga. “Mylime”- pavadinate jūs šią palaimą. Na kas gi čia, jei ne meilė? O čia, pasirodo, tik būsimo mylėjimosi avansas, čia tiesiog daug noro mylėti ir slapto tikslo prisirišti. Tačiau be meilės aistra neišvengiamai priveda jus prie negražios scenos, kai su suirzimu, priekaištu ir pretenzija savo draugui išsakote pykčio pilnus žodžius. Nuo jo nukrenta kaukė, jis staiga pasirodo jums gašlus ir egoistiškas žvėris, o visai ne žavus vaikinas. Nes pasirodo esąs savininkiškas, savimyla ir perfekcionistas, kuris nori “kad viskas būtų aukštumoje”, t.y., kaip žurnale ar šou, o tai reiškia - kad jūs jam nekeltumėt jokių scenų. Ir jei jūs kelsite, jis pavadins tai isterika, pasiųs jus pas psichiatrą arba į laidą “Langai”. O jūs pasakysite jam, kad “jis nesugeba mylėti”.
Iš kur jūs sužinote, kad jis nesugeba - nelengva pasakyti. Tačiau tai sakydama, jūs jausite, kad kalbate tiesą. Kas dar kartą patvirtina Platono mintį, jog mes visi kažkada gyvenome sielų pasaulyje ir žinojome absoliučias tiesas. Tik va, primiršome šiek tiek. Ir dėl užmaršumo supainiojome aistrą su meile. Ir kaina už tą užmaršumą – štai ši negraži scena. Kai mes patys sau ir mūsų mylimieji mums staiga tampame bjaurūs, egoistiški, žiaurūs ir lyg kaukes nusimetę . Ir tada mums atrodo, kad jau “nuo pat pradžių nebuvo čia jokios meilės”.
Tačiau demaskavusi save ir savo nemylintį draugą jūs vis vien jausite, kad be meilės jūsų gyvenimas toliau nebetenkina. Ir jums neišvengiamai teks paklausti savęs “ar kas nors mane šiame pasaulyje myli?” ir pagaliau “ar aš pati ką nors myliu?”
Eidami Platono keliu, išeikime į gamtą. Į pievą ar į mišką, kur netoliese dar liko. Pažiūrėkime į gamtą ir paklauskime savęs: ar gamta myli mane?
Štai šalto vėjelio gūsis nemaloniai pašiurpina jūsų kaklą ir jums trumpam pasirodo, kad gamta jums nesvetinga. Tačiau gūsis kaip mat nurimsta.
Štai kažkokia snaigė pataiko jums į šnervę ir tarsi nudegina. Tačiau sekanti snaigė kutena jūsų blakstieną.
Štai apsnigtos pušys - jos neprieštarauja, kad jūs prie jų prieitumėt ir net apkabintumėt. Tyliai taip linguos ir visai jūsų neatstums pušys.
Ir netgi pusnys – į sniegą galima įkristi ir nieko neatsitiks, pasirodo, jis labai minkštas.
Pažiūrėkite - visa ši gamta moko mus, kas yra meilė. Jokia gamtos dalis aistringai negeidžia mūsų, neįkalbinėja į savo glėbį ir nekelia mums pretenzijų. Ar kelia kam nors pretenzijas gėlė, kurią jūs nuskinate? Ar upė, į kurią jūs įmetate akmenį?
Gamta mus priima, kai mes norime, ji leidžia mums ir pernakvoti pas save šiltą naktį. Ir nieko už tai neprašo. Ir visai mūsų neverčia pas save eiti.
Ir, tarp kitko, šitos pušys, ši žemė, šis vanduo, šitas dangus pergyvena mus ir mūsų anūkus. Na, nejaugi, kol mes dar kvėpuojame, pabūsime šalia šių pušų , pavaikščiosime šia žeme, nuskinsime kelis “kačiukus” nuo medžio, paspoksosime į dangų ir nieko iš jų neišmoksime? Gimėme naivūs ir tyru protu ir išeisime anapilin nieko iš gamtos neišmokę?
Na, prisiminkime, prisiminkime, kas ta meilė, kol dar matome, girdime, jaučiame... Tyli ši muzika, tačiau įsiklausius – girdisi.
