Varlės dvaro neapleido iki šiol. Kaip tikina šio dvaro siela, Lukšių miestelio seniūnas Vidas Cikana ir Kolekcionuojančių varles asociacijos (KVA) nariai, kvaksėms atiduota visa dvaro konferencijų salė: iki rugsėjo čia galima pamatyti gražiausius asociacijos narių kolekcijų eksponatus.
Garsėja kaip Varlių karalienė
„Ekspozicijoje – 11 stiklu dengtų stendų, tačiau tai tik maža mūsų kolekcijos dalis. Stengėmės, kad varlytės nesikartotų, rinkome savitas, įdomias, pačias gražiausias. Buvo nelengva, nes kiekviena jų savininkui labai brangi, turi savo istoriją“, – pasakoja KVA vadovė Reda Pečiulienė, saviškių praminta ir Lukšiuose bei Šakių apskrityje vadinama Varlių karaliene.
Su šia linksmo būdo moterimi susipažinau dar 2009 metais, kai ji savo sodyboje surengė pirmąjį varles renkančių žmonių suvažiavimą.
„Kad kolekcionuoju varles, žinojo tik artimi žmonės, o suvažiavimo idėja kilo po parodos, kurią surengti paprašė miestelio valdžia. Parodoje susipažinau su dar dviem varlėms neabejingomis moterimis ir sutarėme ieškoti bendraminčių visoje Lietuvoje: skelbimą išplatinome spaudoje, įdėjome į interneto socialinius tinklus, žinia sklido iš lūpų į lūpas“, – prisimena Reda.
Į pirmąjį suvažiavimą atvyko aštuonios lig tol viena kitos nepažinojusios moterys, o išsiskyrė kaip tikros seserys: nusprendė draugauti, rinktis dažniau, keistis varlytėmis ir kiekvienais metais rengti varlių kolekcininkų suvažiavimą.
Dabar susibūrę jau 20 žmonių iš įvairių Lietuvos kampelių: Šakių, Tauragės, Vilkaviškio, Jurbarko, Kauno, Kupiškio, Prienų, Marijampolės, Vilniaus, Klaipėdos. Tiesa, nuo pernai metų šią varlių kolekcininkų asociaciją galima vadinti tarptautine – prisijungė Airijoje gyvenanti lietuvė.
Ieškos bendraminčių pasaulyje
„Prieš kelerius metus į savo moterišką draugiją priėmėme Elmundą Žalį – vilnietį, kolekcionuojantį varles. Palaikėme jo iniciatyvą ir 2011 metais įsteigėme Kolekcionuojančių varles asociaciją, – sako Reda ir atkreipia dėmesį, kad net nesistengiant sutrumpintas asociacijos pavadinimas KVA parodo jų pomėgį. Įregistravę asociaciją 2 proc. savo pajamų galime pervesti jos reikmėms, rengiame tinklalapį, du kartus per metus organizuojame ataskaitinius susitikimus.“
Pasak E. Žalio, KVA kelia sau ambicingus tikslus: bandys užmegzti ryšius su užsienio šalių miestais, kurie kaip nors susiję su varlėmis, kuriuose yra šių gyvūnų muziejų; tai daryti ragina ir varlių sostine tapusio Lukšių miestelio valdžią. „Tokių miestų pasaulyje nemažai: Lokvė Kroatijoje, Santa Barbara Kalifornijoje, Salamanka Ispanijoje, Estavajė Šveicarijoje...“ – vardija kolekcininkas.
Bet nuostabiausia, kad šie žali padarėliai suvienijo skirtingo išsilavinimo, profesijų, charakterių žmones. Jie tapo artimais draugais ir susitikę ne tik aptaria asociacijos reikalus, bet ir pramogauja, švenčia gimtadienius, keliauja – neretai KVA susitikimai rengiami vis kitame mieste pas vis kitą asociacijos narį. Tapo tradicija per susibūrimą iškelti asociacijos vėliavą, dėvėti žalius drabužius, papuošti vaišių stalą tokios pat spalvos detalėmis, patiekti žalios spalvos gėrimų, valgių ir varlės formos tortą.
Maloniausia ausiai – kurkimas
„Dažno žmogaus pažintis su gamta prasideda nuo varlių. Vaikystę praleidau vienkiemyje. Mano žaislai buvo ne kas kita kaip varlės. Maža būdama visko prisigalvodavau, pridariau daug žalos varlių giminei, gal todėl dabar aš jas taip myliu“, – sako Lukšiuose gyvenanti Reda Pečiulienė.
Varlės šeimininkauja jos sode ir alpinariumuose, kad gandrai jų neišgaudytų, specialiai viduryje sklypo pastatė du dirbtinius – sako, tokiu būdu galima gandrus atbaidyti. Redą labai dažnai kviečia užsukti į vaikų darželius, mokyklas, Šakių biblioteką ir papasakoti apie šiuos gyvūnus, kolekcijos atsiradimo istoriją. Neretai ekskursijų atvyksta ir į jos namus.
„Kolekcionuoti varlių neplanavau, viskas išėjo kažkaip atsitiktinai. Prieš gimstant sūnui su vyru ieškojome dovanų Kalėdoms. Vienoje parduotuvėje pastebėjau labai gražias varlytes. „Kaip jų norėčiau!“ – sušukau ir nusipirkau tik vieną, o gimus Dovydėliui vyras man padovanojo jų net 50, – pasakoja KVA vadovė, meilę kvaksėms įskiepijusi ir sūnui. – Jis varlytėms prirenka sliekų ir šeria, kad neperkaistų neršimo metu, įrengė baseine stogelius. Varlės patinka ir vyrui Gintui. Tai jis įrengė kambarį kolekcijai, prisideda prie jos gausinimo. Vyro žodžiai „Rupūže tu!“ man skamba švelniai, gražiai – kaip komplimentas.“
Pasak Redos, kolekcija didėjo labai sparčiai: draugams, pažįstamiems, artimiesiems nereikėjo sukti galvos, ką jai padovanoti, kokių lauktuvių parvežti iš kelionių. Po dvejų metų kolekciją sudarė 813 varlyčių, o dar po penkerių, t. y. dabar – jų 2000!
Nedidelė dalis varlių sode, vonioje, virtuvėje, prieškambaryje, kitos užima didžiausią kambarį Pečiulių namuose: tai įvairios skulptūrėlės, taupyklės, dėžutės, peleninės, vazelės, papuošalai, magnetukai, yra ir pagalvių, rankšluosčių, varlėmis margintos patalynės, gėlių vazonų – visos jos mielos ir brangios šeimininkei, ji puikiai žino, kada ir kaip kiekviena „gyventoja“ atkeliavo į jų namus.
„Daug kas sako, kad varles renku dėl pinigų: pagal fengšui varlė į namus neša turtus. Ar tai tiesa, patvirtinti negaliu, aišku viena: pomėgis kolekcionuoti varles padovanojo man nuostabių draugų būrį. Į mano gyvenimą jie atnešė labai daug teigiamų emocijų, šilumos, palaikė sunkiu metu, padėjo atsikratyti blogų minčių. Visi mes labai panašūs ir vienodai lengvai pakvaišę dėl varlių!“ – šypsosi R. Pečiulienė.
Padėjo atsikratyti baimės
Šakiuose gyvenanti „Žiburio“ gimnazijos anglų kalbos mokytoja Jurgita Bataitienė su varlėmis pradėjo draugauti ne iš susižavėjimo šiais gyvūnais – nuo mažens jų siaubingai bijojo, visada stengėsi aplenkti varlių susibūrimo vietas.
Kartą su drauge išėjusi pasivaikščioti Jurgita netyčia ant kažko užmynė: išsigando, gal varlė? Iš tiesų tai buvo varlė, tačiau guminė, vaikiškas žaisliukas. Pakėlusi ją draugė pasakė: „Čia tau, nes tu bijai varlių.“
„Ji buvo tikrai labai graži: geltona su juodais pagražinimais. Tada ir kilo mintis rinkti varles: gal mano baimė šiems gyvūnams pamažu išnyks?“ – spėliojo prieš penkiolika metų.
Be šios žaislinės varlės, pirmas kandidatas į jos kolekciją buvo nuo vaikystės kambario sieną puošiantis laikrodis „Varlė karalienė“. Jis lig šiol pats brangiausias ir mieliausias Jurgitos širdžiai.
„Pamažu mano kolekcija pradėjo didėti: dovanojo artimieji, draugai, pažįstami. Gyvūnėlių prišokavo ne tik iš Lietuvos, bet ir Latvijos, Estijos, Lenkijos, Čekijos, Italijos, Vokietijos, Prancūzijos, Belgijos, Švedijos, Vengrijos, JAV. Pati nesu užkietėjusi kolekcininkė, specialiai po parduotuves nelakstau ir varlių neieškau. Tad ir mano kolekcija nelabai didelė: joje apie 300 molinių, medinių, stiklinių, pliušinių, popierinių, medžiaginių ir kitokių eksponatų. Tarp jų yra suvenyrų, žaislų, drabužių, indų, papuošalų, žvakių, magnetukų, sąsiuvinių, įvairių buities reikmenų, – vardija Jurgita Bataitienė ir pabrėžia, kad jai patinka, kai varlės turi paskirtį. – Nemažai varlyčių mano kolekcijoje atsirado gimus dukrytei: ir kūdikio čiulptukas, ir kojinaitės, ir termometras bei kuprinė.“
Kolekcininkei svarbios visos varlės: ji atsimena, kur kurią pirko ar kas padovanojo. Ypač brangi vyro iš Italijos parvežta varlytė, pagaminta iš Vezuvijaus lavos.
Jurgita mėgsta ir aksesuarus su varlių atvaizdais: turi tokių segių, auskarų, pakabukų, juos derina prie įvairių drabužių. „Jaučiu, kad po truputį varlytes prisijaukinu, tačiau vis dar būna nejauku, kai varlė netikėtai iššoka ir išgąsdina“, – prisipažįsta KVA narė.
Kolekcijos temą lėmė pavardė
Ar varles kolekcionuoti tinka solidžiam vyrui? „Solidžiam vyrui – solidžios varlės: biuro, sportininkės, medinės“, – atšauna vilnietis Elmundas Žalys, TEV leidyklos direktorius ir vienintelis vyras moteriškoje KVA draugijoje. – Biuro – visas darbo stalo komplektas su varlėmis, sportininkės užsiima joga, kilnoja sunkumus, stovi ant galvos ir pan., o medinukės – nemaišykite jų su Lietuvoje paplitusia varlių rūšimi – visos išdrožtos iš medžio, padarytos iš natūraliai susiraizgiusių šakų ar šaknų. Visai neseniai labai įdomių medinių egzempliorių parsivežiau iš Mauritanijos. Nė karto šių gyvių nematęs vietinis gyventojas jas išdrožė taip, kaip įsivaizdavo.“
Sumanymas kolekcionuoti varles ir kartu kolekcijos pradžia – Elmundo gimtadienis. 1997 metų lapkričio 14 dieną dovanų vilnietis gavo žalią žaislą, šiek tiek primenantį varlę. Porą metų buvo ramu, „Žalvarlys“ – tokį vardą jam suteikė kaimynai – gyveno vienas. Bet paskui kažkas tą dovaną susiejo su Elmundo pavarde.
„Ir pasipylė! Po kelerių metų suvenyrų ir dovanų buvo jau netoli šimto. Iš pradžių pakako lentynos, vėliau teko užleisti kabinetą, o dabar kolekcijai skirtas atskiras kambarys, kuriame įrengtas mažytis muziejus „Miciūtės gatvės varlynas“, – juokiasi kolekcininkas, turintis 900 eksponatų iš visų pasaulio žemynų, išskyrus Antarktidą. – 30 procentų kolekcijos eksponatų įsigijau pats, o kitus 70 procentų padovanojo draugai, pažįstami, kolegos, užsienyje gyvenantys giminės, artimieji.
Visa gausi mano šeima užsikrėtusi varlėmis – dirba „šeimyninės rangos būdu“: ne tik ieško įdomesnių varlių, bet ir prižiūri kolekciją, valo dulkes, anūkai kartą du per metus suskaičiuoja muziejaus gyventojas.“
Kolekcijoje – dvi rekordininkės
E. Žalys Lietuvoje ir užsienyje žinomas, daug važinėjantis žmogus. Kartą Vašingtone, Lietuvos ambasadoje, jį užkalbino spaudos atašė: „Kur aš jus galėjau matyti?“ Kiek pagalvojęs prisiminė: „Apie jūsų pomėgį rodė viena Lietuvos televizija. Tada dar nusistebėjau, kad toks solidus ponas kaip mažas vaikas varles renka!“
Tas pats reportažas Elmundui „padovanojo“ vieną originaliausių muziejaus eksponatų: karikatūristas Rimvydas Kepežinskas savo draugui įteikė pieštą pasišiaušusią varlę. Vilniečio kolekcijoje yra ir du rekordai: 7 mm varlytė, kurią, kad nepasimestų, jis saugo po stiklu, ir iš metalo virbų suvirinta 1,5 m dydžio varlė, labai dekoratyvi, todėl puošia kiemą. Kolekcijoje yra ir unikali nykstančios Australijos rūšies varlės mumija.
„Apie Lietuvos varlių kolekcininkes sužinojau naršydamas internete gal prieš penkerius metus. Iš karto nepuoliau draugauti: galvoju paseksiu, ką jos veikia, kuo gyvena. Po metų nusprendžiau, kad liūdna joms vienoms – reikia vyro. Dabar esu pagerbtas tarp moterų“, – sąmojo nestokoja kolekcininkas, kurį KVA kolegės praminė Varlių karaliumi.
Pasak vilniečio, kolekcija jį paskatino susidomėti šių gyvių gyvenimu: jis pradėjo ieškoti informacijos apie pasaulio varles, retas jų rūšis, ypatumus. Elmundas džiaugiasi dovanų gavęs vertingą kompiuterinę knygą, kurioje galima rasti viską, kas tik iki šių dienų žinoma apie varles.
„Savęs nelaikau gamtininku, labiau esu mokslininkas tyrinėtojas, kurio žinios – pažinimas. Kaip tik todėl neatsisakau paragauti delikatesų iš varlių mėsytės. Valgiau stručio, krokodilo, gyvatės mėsos. Kodėl gi viešint Prancūzijoje neparagauti varlių?.. Didelio įspūdžio nepatyriau: mėsa balta, skoniu primena vištieną, tik kauliukai gerokai smulkesni“, – dalijasi įspūdžiais E. Žalys.
