Triukšmas visada būna pagrindinė skundo priežastis. Joms nereikia kieme žaidimo aikštelių, joms privalu iš vaikų atimti kamuolius, o už vis geriausia – vyti laukan iš kiemo į namus grynam ore dūkstančius vaikus. Ir liejasi ašaros moterėlių. Ir nepasakysi, kad tyliai. Triukšmingai liejasi. Šiuo atveju nepatenkintosios riksmai ir pykčiai pasiekė net Dainų - Gytarių vietos bendruomenės tarybos pirmininką Virgilijų Balčių.
Mūsų atveju, beveik visada – policiją. Atsimenu, buvom pypliai, kai kaimynė iš pirmojo aukšto pylė karštu vandeniu pro langą mums ant galvų, kad pasitrauktume iš jos teritorijos. O vos subumbsėjus kamuoliui, į kiemą įvažiuodavo solidi mašinytė su švyturėliais. Deja, josios nelaimei, apsisukdavo ir išvažiuodavo, nes žaisti vidury kiemo „Bulvę“ Lietuvos įstatymai nedraudžia. O gal jau dabar draudžia vaikams?
Triukšmingas kiemas tapdavo vos mums išėjus. Močiutėlė klykdavo iki pakimimo, kad dingtume, kur mūsų akys nemato. Ilgainiui kamuolį iš kiemo išgujo. Atsimenu, mama nebeleisdavo neštis, nes kaimynė rašo daug daug raštų įvairioms įstaigoms dėl triukšmo. Nebesinešė ir kiti. Turbūt irgi tėvai uždraudė. Tad daugiau negu pusė žaidimų liko pamiršti. Juk kokia „Bulvė“ be kamuolio? O kur dar „Skorpionas“ ir kiti žaidimai, kuriems reikia sviedinio?
Tačiau papykę ant triukšmingos kaimynės netrukus į kiemą pradėjome temptis lėles ir mašinytes. Statydavomės įvairiausius tiltus ir kelius, autostradas piešdavome su kreidelėmis ant takų. Dievaži, ne kreidelės ten buvo, o akmenėlis, kurio galu dėdavom brūkšnį ant tako sužymėdami kelius. Ir ką jūs manot? Kilo triukšmas... Šįkart dėl dailės piešinių kieme. Aišku, dabar pagalvoju, kad gal ir neestetiška subrūkšniuotas kiemas, tačiau anokia čia bėda, jei lietus viską nuplauna greičiau negu pasibaigia naktis ir kitą rytą vėl kieman subėga vaikai? Kiek triukšmo buvo! Dėl žaidimų ir piešinių...
Visgi „smagiausias“ atsiminimas, kai einant netoli josios lango šliūkštelėjo vanduo. Karštas. „Nuplikysiu, jus, gyvates!” – pasigirdo šnypštimas. O tada tai pasidarė pikta! Ypač todėl, kad po josios langais niekada nieko nevykdavo, nes mažutis žolynėlis su keliomis tulpėmis rėmėsi į pėsčiųjų takelį šalia mašinų aikštelės. O burzgiančios metalo dėžės – stikluotos, tad visai neviliodavo nei savo smarve, kuri tvoskė nuo išmetamųjų dujų, nei galimybe įtaikyti į langus. Toje kiemo dalyje atsirasdavome itin retu atveju: tik praeinant iki aikštelės, kurios, beje, mes neturėjom tokios, kokios dabar yra pastatytos vaikams, bet vienas žolynas seniai buvo tapęs žaidimų vieta. Ir tikrai tolokai nuo jos langų. Už visos mašinų stovėjimo aikštelės per takelį žolyne buvome įsitaisę.
Aišku, apie tokius įvykius, kai vaikydavo mus iš kiemo su šluota ar sugriaudavo mūsų visą dieną statytas pilių tvirtoves, aš jau nekalbu. Jos triukšmas ilgainiui tapo įprastas ir negirdimas kaip radijas „Akropolyje“. O ir policija nebevažiuodavo. Kaimynė kartais ateidavo parėkti, paauklėti ir suvaryti visų namo. Tik, deja, mes augom. Ir vis mažesnį įspūdį padarydavo vos gerklė. Ir šįkart triukšmas nepatiko jau mums. Mus erzino kaimynės netolerancija, keliama agresija ir
nuolatinis klyksmas.
Teisybės dėlei teks pasakyti, kad mes tikrai žaidėme kieme. Turbūt netyliai. Bet ir ne taip garsiai, kad sveikos psichikos žmogų erzintų. Kitų kaimynių neerzino. Būta mūsų kieme ir pensininkių, kurios mėgo suoliuką užimti su virbalais ir mezginiais, būta ir tokiu, kurios užpakalį pastačiusios visądien ravėdavo savo mažulytį darželiuką. Su tomis močiutėmis mus tik „labrytis“ ir tesiejo. O kaimynė įstrigo dėl triukšmo. To triukšmo dėl kurio mes, vaikai, skųstis buvome bejėgiai.
Reziumė. Mes užaugome. Baigėme mokslus. Užsukame pas tėvus. O ten vaikai. Kiti. Ir toji pat kaimynė. Rėkia. Mano tėvų namų langai tiesiai po žaidimų aikštele ir visą vasarą beveik neužveriami. Mama retsykiais pasiklauso ir šypteli. Sako, niekas nesikeičia. Spygauja. Ji. O vaikai žiūri didelėmis akimis. Kartais žiopsau pro langą ir aš, kai išgirstu ausis veriantį triukšmą. Žinau, kas spiegia. O dabar perskaičius ponios Janinos pagalbos šauksmą dėl triukšmo supratau, kad turbūt visi kiemai turi po savo nekaimynišką kaimynę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!