Dėl sūrumo jame nėra žuvies, tačiau pilna artemijų (labai sūriame vandenyje gyvenančių krevečių). Daugiau nei du milijonai kasmet migruojančių paukščių sustoja Mono ežere pailsėti prieš tolimesnį skrydį į Pietų Ameriką ar tropikuose tyvuliuojančius vandenynus. Paukščiai čia lesa artemijas, deda kiaušinius ir peri savo jauniklius.
Pats įstabiausias Mono ežero bruožas – virš vandens paviršiaus stūksantys tufo bokštai. Jie susiformuoja, kai kalcingos povandeninės srovės susimaišo su ežero vandeniu, gausiu karbonatų. Jų reakcijos rezultatas – kalkakmenis. Bėgant metams, kalkakmenio sankaupos susiformavo į bokštus ir nukritus vandens lygiui iškilo į ežero paviršių.
Tačiau vandens lygio kritimas nebuvo natūralus reiškinys – ežeras pradėjo sekti nuo 1941 metų, kai Los Andželo miestas pradėjo naudotis šaltiniais, maitinančiais ežerą. Buvo nutekinta tiek vandens, kad Mono ežeras nuseko apie 1,5 metro.
Anksčiau sala buvo migruojančių paukščių poravimosi vieta, vandens apsupta tvirtovė. Tačiau kai nuseko vanduo ir susiformavo tiltas, jungiantis pakrantę ir salą, įvairūs kiaušiniais ir paukščių jaunikliais mintantys grobuonys (pavyzdžiui, kojotai) galėjo laisvai pasiekti perinčius paukščius. Dėl to, laikui bėgant, paukščiai apleido salą.
Be migruojančių paukščių, kelios kitos rūšys taip pat peri Mono ežere. Kai 8 dešimtmečio pabaigoje susiformavo tiltas į Negit salą ežero viduryje, Kaliforninis kiras, kartu su kitais paukščiais, taip pat persikėlė į netolimas saleles ir ten įkūrė naujas ir saugesnes perėjimo vietas.
Anot 1994-aisiais paskelbto pranešimo, Kalifornijos vandens išteklių kontrolės valdyba išleido įsaką saugoti Mono ežerą. Jų iškeltas tikslas – grąžinti ežero vandens lygį iki 2m virš jūros lygio. Remiantis 2012-ųjų metų liepos mėnesio duomenimis, ežero vandens lygis siekė 194cm virš jūros lygio, tačiau dėl tame regione vis dažniau pasitaikančių sausrų, tikslo siekimas tampa vis sunkesne užduotimi.
