Net neabejoju - pilnos pakampės tokių talentingųjų. Tikri lobynai atsivėrė personalo specialistams. Prašneko, prabilo, prakalbo net tie, kurie patys viešai vos sakinį išlemena. Net kai kurie guru skiltininkai komentavo, nors per savo televizijos laidas atrodo graudžiau nei M. S. Panikovskis įnirtingai zulindamas iš A. K. Koreikos pavogtus svarmenis. Na, nieko naujo – Panikovskis buvo nevėkšla, tik to niekaip neįstengė suprasti. Tačiau tai netrukdė jam įnirtingai to neigti.
Ar Leškevičius pasisakė puikiai? Žvelgiant iš viešo kalbėjimo perspektyvos – atrodytų, kad ne, tačiau tas, kas bent kiek susidūręs su politikos vidine virtuve, turėtų prieš ūbaudamas įvertinti bent kelis aspektus. Pirma, reikia suprasti, eilinis populistas (taip, jei mokat, pasigūglinkite, kas gi yra tas Stuart Agnew ir kas per jo atstovaujama Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partija) patenkintas savimi realizavo begalinį norą pasirodyti įsivaizduojama iškalba ir gudrumu.
Žiūrint paprastai, Leškevičius su šia situacija susitvarkė puikiai – kitiems salėje esantiems asmenims pasakė, kad tokių toksinių nesąmonių prigalvojama nuolat. O tuomet atsakė į klausimą apie baimę prarasti darbą. Atsakė, kad tai – paties Stiuarto problema. Agnew tikėjosi išprovokuoti diskusiją apie Lisabonos sutartį ar Europos ateitį, tačiau tokia proga jam suteikta nebuvo. Tačiau lojantieji mūsų visų sričių ekspertai to net nesuprato.
Ką gi būtų atsakę mūsų gudrieji komentatoriai? Žinoma, švaria anglų kalba su ausis glostinėjančiu Devono grafystės akcentu ir panaudodami visa Džeromo K. Džeromo žodyno vaizdingumą jie papasakotų apie Lisabonos sutartį, ten esamus saugiklius, BUSP’ą (šį straipsnį vis dar skaitantys, be abejo, žino, kas tai yra) ir dar daugybę įdomybių. Gerbiamasis Agnew sėdėtų, linkčiotų pritardamas, net kai kurias mintis užsirašytų, o vėliau – versdamasis per galvą išsireikalautų teisės pasisakyti ir dėkotų, dėkotų, dėkotų.
Taip ir būtų, jeigu ne vienas paprastas „bet“. Deja, jis yra ir čia mūsų niurgzliai bus labai nelaimingi, nes, panašu, kad Leškevičius namų darbus buvo atlikęs idealiai. Jūs manote, kad troliai egzistuoja tik pasakose ir internete, kur siekia rašyti bet ką, bet kur ir bet kaip vien tam, kad sukeltų sumaištį, erzelį, išprovokuotų jus?
Ne, politikoje jau tūkstančius metų šis metodas yra puikiai žinomas ir naudojamas. Britų europarlamentaras neuždavė klausimo, jis trolino ir buvo ramiai nuleistas ant žemės. Reikia suprasti, kad bet koks atsakymas būtų susilaukęs jo audringos ir iškalbingos reakcijos. Bet koks, išskyrus netikėtą. Todėl Lietuvos diplomatas tiesiog išmušė pagrindą iš po kojų gerbiamajam britų europarlamentarui.
Abejojate? Tada paklauskite savęs, kodėl, jei mūsų užsienio reikalų viceministras nemoka šnekėti nei viešai, nei angliškai, išplatintas tik toks trumputis įrašas – atsakymas į vieną vienintelį klausimą. Juk kiti klausimai turėjo būti tokie pat įstabūs, o atsakymai – neįsivaizduojamo klaikumo. Bet jų kažkodėl niekas į internetą neįdėjo...
Tie, kas nors kartą yra susidūrę su diplomatija, žino, kad geras diplomatas sugebės pasiųsti jus velniop taip, kad nekantraudamas pradėsite pats krautis daiktus. Brangiam S. Agnew buvo pateiktas būtent toks pasiūlymas. Ir bent keli tūkstančiai lietuvaičių su didžiausiu malonumu susiruošė į kelionę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!