Ką daryti, jei likimas lėmė gimti provincijoje bei kaip mokymosi rezultatus nelemia mokytojų amžius, interviu DELFI atskleidžia Tarptautinės švietimo vertinimo asociacijos (IEA) generalinės asamblėjos narė daktarė Rita Dukynaitė.

– Ką Tarptautinis matematikos ir gamtos mokslų tyrimas (TIMSS) bei Tarptautinis skaitymo gebėjimų tyrimas (PIRLS) rodo apie Lietuvos kaimo ir miesto mokinių žinių skirtumus?

– Tokie skirtumai yra. IEA tyrinėja mokinių rezultatus ne tik šalies mastu, bet ir pagal mokinių gyvenamosios ir mokymosi vietos dydį. Ir beveik visose šalyse nustatomi tam tikri reikšmingi skirtumai.

Lietuvos mokyklas galėtume suskirstyti į 4 grupes pagal vietovės, kurioje ji yra, dydį: sostinę Vilnių, didžiuosius miestus (Kauną, Klaipėdą, Šiaulius, Panevėžį), kitus miestus, kuriuose daugiau nei 3 tūkst. gyventojų, ir mažus miestelius, kaimus, mažesnius nei 3 tūkst. gyventojų. Šalyje aiškiai matyti didžiuliai mokinių rezultatų skirtumai jau nuo 4 klasės (skaitymo rezultatai: 550 taškai Vilniuje, 549 taškai didžiuosiuose miestuose, 527 kituose miestuose ir 502 mažuose miesteliuose, kaime).

Rita Dukynaitė
Gamtos mokslų rezultatai: 536 sostinėje ir didžiuosiuose miestuose, 513 kituose miestuose ir 488 taškai mažuose miesteliuose, kaime. Matematikos rezultatai: 558 Vilniuje, 555 didžiuosiuose miestuose, 532 kituose miestuose ir 507 taškai mažuose miesteliuose, kaime. 8 klasės mokinių miestų ir mažų miestelių, kaimų mokinių pasiekimai panašūs (gamtos mokslų: 553 Vilniuje, 527 didžiuosiuose miestuose, 511 kituose miestuose ir 488 taškai mažuose miesteliuose, kaime, matematikos: 544 Vilniuje, 520 didžiuosiuose miestuose, 500 kituose miestuose ir 471 taškas mažuose miesteliuose, kaime).

Tyrimai rodo, kad matematikos mokinių pasiekimai geriausi Vilniuje, o kuo vietovė mažesnė, tuo rezultatai prastesni. Panašiai ir kitų tirtų sričių atžvilgiu.

– Tačiau ir kaime pasitaiko labai gabių vaikų, jie gerai išlaiko egzaminus ir įstoja į universitetus.

– Beveik visais atvejais Vilniaus ir didžiųjų miestų mokinių pasiekimai aukštesni. Vis dėlto atskirais atvejais gali būti nesėkmingi kurio nors Vilniaus mokinio rezultatai ir itin sėkmingi kurio nors kaimo mokinio rezultatai. Tokių atvejų visada yra, tačiau bendra tendencija – visų tirtųjų dalykų mokinių pasiekimai abiejose tiriamose klasėse, ir ketvirtoje, ir aštuntoje, rodo, kad skirtumai tarp mokinių pasiekimų iš mokyklų, esančių skirtingo dydžio vietovėse, yra ganėtinai dideli.

– Ar tokia situacija kelia rūpestį? Ką specialistai rekomenduoja daryti?

– Lietuvos rezultatai yra aukščiau aptariamų tarptautinių tyrimų skalės vidurkio. Tas džiugina. Vis dėlto švietimo profesionalai, įdėję daug pastangų į ugdymo turinio tobulinimą, ugdymo aplinkos turtinimą, pedagogų kvalifikaciją, matyt, tikėjosi geresnių rezultatų. Liūdina, kad tokie nemaži skirtumai, rodantys Lietuvos miestų, miestelių ir kaimų švietimo rezultatų netolygumus. Pabrėžtina, kad švietimo rezultatai susiję ir su tėvų darbu/nedarbu, skurdo lygiu, išsilavinimu, dėmesiu vaikų mokymusi ir t. t. Mokinių pasiekimų skirtumai turėtų skatinti švietimo bendruomenę rūpintis lygių mokymosi galimybių, nepriklausomų nuo gyvenamosios vietos, užtikrinimu.

Svarbu padėti silpniau besimokantiems kuo greičiau užpildyti jų spragas, neužleisti, reaguoti į mokymosi rezultatus. Taip pat svarbu labiau motyvuoti gabiuosius, skirti jiems sudėtingesnių užduočių, nukreipti į neformaliojo ugdymo, neakivaizdines matematikos, fizikos, informatikos, muzikos, dailės ir kitų dalykų mokyklas. Įvairios šalys skirtingai šalina mokymosi netolygumus: įgyvendinami atskiri ugdymosi pagalbos, gabiųjų mokymo, paramos šeimai, neformaliojo ugdymo, mokytojų padėjėjų, aprūpinimo ugdymo priemonėmis projektai.

– Ar Lietuva švietimo netolygumu išsiskiria iš kitų šalių?

– Ne vienoje šalyje yra regioninių skirtumų. Sektinas gerasis pavyzdys – Šiaurės šalys. Pasižiūrėkime į Suomiją: mieste ar kaime gyvena ir mokosi vaikai, nuo to jų rezultatai nekinta. Tai itin tolygus rezultatas. Įdomus dalykas – kiekvienam gimusiam vaikui valstybė dovanoja pirmąją vaikišką knygą. Galbūt ta dovanota pirmoji knyga yra gera vienų iš aukščiausių pasaulyje švietimo rezultatų pradžia. Ir pagal kitus kriterijus, ne vien švietimo, Suomija pasižymi gyvenimo kokybės, sąlygų tolygumu.

Iš Lietuvos emigrantų pamėgtų šalių išsiskiria Anglija. Jos rezultatai taip pat būtų beveik tolygūs, nepriklausytų nuo vietovės, kur gyveni ir mokaisi, tačiau Anglijoje išsiskiria mažieji miesteliai ir kaimas. Tiesa, čia kaimiškosios vietovės kiek didesnės nei Lietuvoje. Tik čia atvirkštinė tendencija nei Lietuvoje – Anglijos mažųjų miestelių ir kaimo mokinių rezultatai patys geriausi, o didžiųjų miestų stipriai prastesni. Mūsų kaimynams sekasi panašiai kaip ir Lietuvos mokiniams.

– Kiek švietimo skirtumus kaime ir mieste lemia pedagogai? Kokios perspektyvos kaimo vaikams – juk pedagogų provincijoje ir taip trūksta, dalis jų jau sulaukę garbaus amžiaus.

Rita Dukynaitė
– Vilniuje tirtų mokinių mokytojai dažniau nei kitų regionų turi magistro laipsnį. Nors jų ir bakalauro laipsnį turinčių pedagogų mokinių rezultatai panašūs, bet mažuose miesteliuose, kaime geresni rezultatai tų mokinių, kuriuos moko mokytojai magistrai (527 ir 503 taškai). Tų mokinių, kuriuos moko žemesnį nei bakalauro laipsnį turintys mokytojai, rezultatai visoje Lietuvoje prastesni.

Svarbus veiksnys – mokytojo amžius. Situacija Lietuvoje gana skirtinga. Vilniuje geriausių rezultatų pasiekia mokiniai (562 taškai), kuriuos moko 50–59 metų mokytojai, kituose didžiuosiuose miestuose – 60 ir daugiau metų mokytojai (560 taškai). O miestuose atvirkščiai – geriausių rezultatų pasiekia mokiniai (530), kuriuos moko 30–49 metų mokytojai, mažuose miesteliuose, kaime – 30–39 metų mokytojai (516). Prasčiausių rezultatų Vilniuje pasiekia mokiniai (529), kuriuos moko 60 ir daugiau metų turintys mokytojai, didžiuosiuose miestuose – 40–49 metų mokytojai (545), miestuose ir mažuose miesteliuose, kaime – 50–59 metų mokytojai (523 ir 498).

Tyrėjai analizavo mokytojų pasitenkinimą savo darbu. Vilniuje ir didžiuosiuose miestuose geriausių rezultatų pasiekia patenkintų savo darbu mokytojų mokiniai (556 ir 551), tik 3 proc. miestų (ne didmiesčių) nepatenkintų mokytojų mokiniai pasiekia geresnių rezultatų (547) nei patenkintų (529).

– Ką patartumėte daryti gabesnių rajono mokinių tėvams, matantiems, kokie miesto ir kaimo švietimo skirtumai? Siųsti kaimo vaikus mokytis į miestą?

– Taip lengvai patarti neišeina. Patirčių atskirti vaikus nuo šeimos pasaulio švietimo istorijoje būta: vaikai gyvena ir mokosi internatinėse mokyklose. Su išskirtinomis išimtimis tokia praktika yra pasiteisinusi, bet, atskyrus vaikus nuo šeimų, net ir savanoriškais pagrindais, būta ir sulaužytų gyvenimų, ir ypatingų edukacinių efektų nepasiekta. Reikėtų labai atidžiai pasižiūrėti, viską pasverti, atsakyti į klausimą, kas šeimai, vaikui vertingiausia.

Svarbu įsigilinti, ko konkrečiai šeimai, vaikui reikia, kokie tėvų ir jų vaikų lūkesčiai, planai, koks tas pats vaikas. Išvežti į miestus visus mokinius, atplėšti juos nuo šeimos rizikinga: mūsų visuomenė ir taip susvetimėjusi, atšalę, sutrūkinėję tarpusavio ryšiai. Tėvų ir vaikų ryšys, psichologinė branda, tėvų, šeimos gyvenimo pavyzdžiai yra labai svarbūs. Be abejo, kaime vaikai ateina į mokyklą dažniau iš skurdesnės socialinės, kultūrinės, ekonominės, technologinės aplinkos. Vis dėlto nereikėtų visko matuoti vienu matu. Manyčiau, veiksmingesnis kelias dėti pastangų, skirti lėšų išlyginti regioninius skirtumus, padėti sunkiai besitvarkančioms mokykloms ar šeimoms. Tokiu keliu eina ne viena demokratinė šalis.