Mes visi pažįstame žmonių, panašių į šį vyrą. Žmonės, kurie kalba neklausydami kitų, kuriems atrodo, kad visiems itin įdomu, ką jie pasakoja, kurie nesupranta, kad klausymasis tokia pat svarbi pokalbio dalis, kaip ir kalbėjimas.
Kas verčia žmones plepėti tuščiai? Ar įmanoma juos pakeisti? Ką daryti, suvokus, kad pats darotės toks plepys, neleidžiantis kitiems nė žodžio ištarti?
Kalbėjimas žmonėms labai svarbus, būtent kalba mus skiria nuo gyvūnų, padeda išreikšti savo mintis, jausmus, svajones, taip pat ir mes kalbėdamiesi galime sužinoti apie kitą žmogų.
Klausymasis reikalauja kompleksinio girdimojo apdorojimo, - teigia Daniel P. Ellis, Kolumbijos universiteto profesorius. Sugebėjimą klausytis mes išsiugdome automatiškai, pavyzdžiui, dar būdami vaikai klausydamiesi paukščių giesmių ar policijos sirenos ir reaguodami skirtingai. Tačiau to galima ir išmokti.
Dauguma žmonių, kurie kalba nesustodami ir nemoka klausytis kitų, nemoka palaikyti ryšių, jie sunkai atpažįsta klausytojų nuotaiką, nesupranta jų atsako.
Komunikacija laikoma pilnavertiška, jei tarp kalbėjimo ir klausymosi esama pusiausvyros, vyrauja abipusė pagarba ir rūpinamasi pašnekovo jausmais. Kai kuriems per daug kalbantiems žmonėms nerūpi, ką jaučia ir kuo gyvena kiti.
Pavyzdžiui, Maksimas – protingas, kalbus vyras, turintis du vaikus. Tačiau jo žmona grasina skyrybomis, nes, pasak jos, jis nesirūpina ja ir nesupranta jos. Psichologo konsultacijų metu Maksas kalbėdavo neužsičiaupdamas, neduodamas niekam įsiterpti. Tačiau paprašytas papasakoti apie savo jausmus, teigė, kad nenori apie tai net galvoti, nenori išvis nieko jausti.
Paklaustas, kodėl jo žmona galėtų norėti skyrybų, jis teigė, kad taip yra dėl to, kad jis negali sukontroliuoti savo jausmų. Jis teigė, kad žmona klaidingai mananti, kad jis visai bejausmis. Iš tiesų taip nėra, jis tik nemokantis jų išreikšti.
Maksimaas suprato, kur glūdi problema. Kai kurie žmonės kalba tik apie save, nes mano, kad tik jie patys ir jų problemos gali būti įdomūs. Tačiau tai nėra tas pats, kaip įdomaus įvykio ar atsitikimo pasakojimas draugams.
Taigi, ką daryti, jei turite tokį draugą ar bendradarbį? Štai keletas patarimų, kurie galbūt padės.
1. Pirmiausia išklausykite. Tačiau nesiklausykite pernelyg ilgai. Klausydamiesi pasistenkite suprasti, ką šis asmuo jums nori pasakyti. Ar jis tokiu būdu trokšta, kad juo būtų žavimasi? Ar yra apsėstas kokių nors įkyrių minčių?
2. Kiek pasiklausę pabandykite įsiterpti ir paklauskite, ar pašnekovas neįsižeis, jeigu jį pertrauksite.
3. Kai įsiterpsite, parodykite, kad jūs klausėtės, apie ką jūsų pašnekovas kalbėjo. Pasakykite ką nors teigiama apie jį.
4. Prisiminkite panašių pavyzdžių, parodykite pašnekovui, kad ir jūs panašiai jaučiatės.
5. Nutraukite pokalbį, kai jis tampa pernelyg ilgas. Atsiprašykite, pasakykite, kad turite daug darbo, ir pasakykite, kad baigsite pokalbį vėliau. Elkitės mandagiai, bet ryžtingai.
