Statybose buvau naujokas
Tai nutiko maždaug prieš septynerius metus. Buvau gana pasitikintis jaunuolis, ką tik baigęs mokyklą, tačiau tada dar ne toks iniciatyvus; galvojau, kad pinigai atneša laimę, ir pradėjau dirbti tik dėl jų. Statybose buvau naujokas – keista, bet ypatingų saugos instrukcijų neatsimenu turėjęs. Kai atėjau į statybvietę, nustebau: niekas tavimi pernelyg nesirūpina, tau neskiria darbo. Vėliau supratau, kad didelė dalis žmonių ten tik imituoja darbą. Vieną kartą tiesiog stovėdamas, rašydamas SMS žinutę sulaukiau priekaišto iš savo brigadininko, kad nieko nedirbu, nors buvau įvykdęs visus jo nurodymus ir laukiau naujų. Pamatęs mano konfliktą su brigadininku, kitas darbuotojas patarė pasiimti lentą ir vaikščioti – tada visiems įtiksiu.
Atrodytų, genealus patarimas, tačiau niekada nemėgau apgaudinėti, man pasirodė kvaila taip elgtis (matyt, toje įmonėje daug kas šitaip darė, nes po kelerių metų ji bankrutavo). Taigi tai buvo pirmas žingsnis, kuris neleido pritapti prie tenykštės tvarkos. Antras – kai važiuodamas į darbą (mus vežė autobusas į miestelį šalia Marijampolės) ir iš jo atsisakiau „įkalti“, nors tuo metu nebuvau nusistatęs prieš alkoholio vartojimą, tiesiog visiškai nevartojau todėl, kad norėjau vairuoti po darbo ir šiaip atrodė šiek tiek kvaila gerti prieš darbą ir jį baigus. Deja, didelė dalis dirbančiųjų statybose taip negalvoja, tad dėl principingumo buvau, švelniai tariant, nesuprastas.
Gavau pasiūlymą išeiti iš darbo
Kitas keistas paprotys statybose – „tas, kas rūko, tas nedirba“ – sakyčiau, skatina žmones žaloti save ir yra lengvai išgyvendinamas: vadovai galėtų mokėti priedus nerūkantiems, bet dažniausiai to nedaro, o moka priedus šiaip sau, nes tokių įmonių vadovai patys rūko.
Keista, tačiau, nors ir nepritapęs prie kompanijos, bandžiau susikurti įdomią darbo vietą – visą dieną nieko neveikti juk nuobodu, todėl po gana atkaklių „derybų“ su brigadininku mane paaukštino: pabuvęs šiukšlių ir armatūros pjaustymo ekspertu, tapau betonavimo brigados praktikantu. Dirbau gana sunkiai, bet, turint omenyje tai, kad statybose ne patys maloniausi garsai, klausydavau ausinuko ir dėl to pelniau dar vieną minusą iš valdžios. Tik dabar supratau, kad tai ne šiaip sau taisyklė, o sukurta dėl mano saugumo; jei apie tai būtų buvę paaiškinta anksčiau, būčiau pritaręs šiai minčiai.
Bėgo dienos, darbas visai patiko. Gal kad negėriau, gal dėl nuolatinių konfliktų su brigadininku visgi gavau pasiūlymą išeiti iš darbo. Tiesą pasakius, apsidžiaugiau ir iš karto sutikau.
Paprastas „nenoriu” niekada netinka
Antras darbas tą pačią vasarą buvo santechnikos įmonėje, tačiau dar toliau nuo tėvų ir gimtosios Marijampolės – Klaipėdoje. Iš tiesų buvo šauni patirtis prieš studijas pagyventi atskirai tarp suaugusių žmonių, vyrų, kurie ištrūko iš žmonų kontrolės. Būdamas už 300 kilometrų turėjau pasijausti laisvas, gyventi sau. Pirmomis dienomis buvo smagu. Darbas irgi patiko, nes buvo orientuotas į rezultatą: nudažyk šituos vamzdžius, apšiltink juos, atnešk radiatorius į reikiamą vietą, padėk iškloti šildomąsias grindis. Brigadoje visi buvo dirbantys, tačiau pasitaikė vienas, kuris gerdavo, o gerdavo visada, kaip juokavo bendradarbiai, jau 7.30 val. pradėdavo gerti alų. Tas asmuo buvo pašaipos objektas.
Euforija baigėsi sulaukus vieno vakaro, kai beveik visi dėl atsipalaidavimo gėrė alų, – tada supratau, kad rojaus žemėje nėra. Vėl turėjau teisintis, kodėl negeriu, nes paprastas „nenoriu“ niekada netinka, o ir pats nebuvau tvirtai nusprendęs negerti, todėl vis teisinausi, netgi sakiau, kad negeriu, nes rūkau žolę. Tai buvo gera taktika, kad nesikabinėtų dėl gėrimo, tačiau ir bloga, nes pradėjo šaipytis iš mano tariamo pomėgio.
Išėjau visą gėrimo universitetą
Bėgo dienos, darbai klojosi gerai. Kadangi buvome prie jūros, spėdavom ir Palangoje pabūti – džiaugiausi galėdamas būti prie vairo. Tačiau išaušo diena, kai neatlaikiau spaudimo ir pradėjau gerti alaus su kompanija. Keista, bet ėmiau gerti ne tik alų vakarais, bet ir stipresnius gėrimus (kaip tikras vyras), išmokau ir gydytis, nuo ko susirgau. Per kelias savaites išėjau visą gėrimo universitetą, daug, daug vėmiau. Maniau, kad taip stiprinu slaptą raumenį, atsakingą už alkoholio skaidymą, o dėl ko tą dariau? Nes maniau, kad trečio kelio nėra: turiu išmokti gerti tam, kad palaikyčiau gerus santykius su aplinkiniais. Iš tiesų buvau kvailas iki ausų taip mąstydamas – kas gali daugiau išgerti? Tik tas, kurio kūnas prisitaiko prie alkoholio, o kieno kūnas geriausiai prisitaikęs? Išeikite į gatvę, dažnai tuos žmones sutiksite prie konteinerių arba taros supirkimo punktų. Jei norite tokie tapti, grūdinkite savo slaptą alkoholiko raumenį. Dabar jau žinau, kad trečias kelias visgi yra, tiesa, jis reikalauja pastangų – privalai išmokti pasakyti „ne“ aplinkiniams ir prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tai sudėtinga užduotis.
Pradėjau mokyti gerti kitus
Priėjau tokią ribą, kad su kompanija švęsdami mano išleistuves sugebėjome gerti kelias dienas, todėl dvi dienas darbas, galima sakyti, nevyko, vienądien buvo taip bloga, kad įstengiau tik padėti pernešti įrenginį, gultis ant putų polistireno ir gulėti, nes miegoti nepavyko. Džiaugiuosi, kad negėriau toliau, nors proga buvo (jų visada yra) – visa brigada, išskyrus vieną ramų ir tikrai malonų žmogų, kurį ir dabar atsimenu su kuo didžiausia pagarba, gėrė.
Keista, bet priekaištų iš valdžios nesulaukiau, visi šitą įvykį suprato ir dangstė prieš savininką. Tiesą pasakius, jei būčiau gavęs bent papeikimą iš savininko, galbūt tai būtų sustabdę nuo tolesnių klaidų, susijusių su alkoholio vartojimu, bet sulaukęs tik palaikymo – priešingai, įgijau pasitikėjimo vartoti alkoholį. Išėjęs tokią mokyklą tapau „ekspertu“, kuris pradėjo mokyti gerti kitus.
Alkoholiu aplaistytos statybos
Pasinaudodamas proga noriu atsiprašyti visų, kurie dėl mano patarimų išgėrė bent vieną taurelę alkoholinio gėrimo, kurie pasijautė nemaloniai po mano įtikinėjimų arba įžeidinėjimų, kai buvau neblaivus, – atleiskit man. Iš savo patirties pasakysiu, kad žmogus, nustojęs gerti, dar bent mėnesį jaučia neigiamas alkoholio vartojimo pasekmes, daugelis jų neištveria ir pradeda vartoti, gaila, bet po truputį, saikingai gerti dauguma nesugeba ir tą ribą peržengia ne taip jau retai. Apmaudu, kad kai ta riba peržengiama, žmogus neretai sulaukia palaikymo, o ne kritikos. Tokiems būtent kritika reikalingiausia: artimų žmonių kritika veikia ne taip gerai, kaip nepažįstamo žmogaus – jo žodis daro stebuklus (nekalbu apie asmenis prie konteinerių, jiems reikalinga pagalba ir gydymas, nors žmogus, paklaustas, ar jis alkoholikas, paprastai atšauna, kad ne).
Per kelerius metus statybose nedaug kas pasikeitė – ne kartą mačiau specialia apranga vilkinčius žmones parduotuvėje perkančius alkoholinių gėrimų. Gal dėl to mūsų namų sienos kreivos, po kelerių metų pradeda skilinėti, kai kuriuose kambariuose per šalta, kai kuriuose per karšta ir yra daug kitų problemų, kurių priežastis – alkoholiu aplaistytos statybos.
