Vos tik pranešusi apie priėmimą į pirmąją klasę, progimnazija informavo, kad už poros savaičių „vaikų ir tėvų patogumui šauni siuvykla UAB „Lidata“ išmatuos jūsų vaiką nurodytu laiku mokyklos patalpose“. Be abejo, jeigu nustatytą dieną atvykti nepavyktų, visada yra galimybė patiems nuvykti į siuvyklą ir užsisakyti uniformą.
Kaip tyčia nurodytą birželio dieną į mokyklą atvykti negalėjome. Aišku, matavimas buvo paskirtas darbo dieną ir darbo laiku, bet tai smulkmena - ko dėl vaiko nepadarysi... Deja, mano gyvenimą pakoregavo komplikuotas kaulo lūžis. Tuo metu sūnus laiką leido pas senelius, toli nuo Vilniaus.
Gydytojams leidus vaikščioti su ramentais (praėjus maždaug savaitei nuo matavimų dienos) nusprendžiau, kad laikas skambinti minėtai siuvyklai ir tartis, kada būtų galima mažąjį pilietį atvežti matavimams. O čia prasidėjo džiaugsmai: siuvyklos administratorė paskelbė, kad su mūsų progimnazija „reikalai jau baigti“ ir vienintelė galimybė - melsti siuvyklos direktorės, kad priimtų.
Panašu, kad mano balsas nebuvo pakankamai pamaldus, kadangi direktorė pirmuoju sakiniu kaip kirviu nukirto, kad „reikėjo ateiti į mokyklą, niekas čia nieko asmeniškai nematuos, užsakymo nekeis, ir iš viso dar su jokia mokykla nebuvo tiek problemų (?)“. Bandžiau nutaisyti pamaldesnį balsą – girdi, į mokyklą nustatytą dieną neatvykome dėl tikrai rimtų priežasčių.
Puikiai suprantu, kad kiekviena siuvyklos direktorė turi visas teises išsiaiškinti mano asmeninio gyvenimo detales („a tai kur buvot?“, „a tai kur vaikas buvo?“, „visi gi dirba...“, „a tai kodėl niekas kitas neatvedė?“ „a tai ką - aną dieną negalėjot, o kažkaip šiandien tai jau galit?“), tad viską smulkiai paaiškinau, netgi ligos istorijos kopiją pasisiūliau atvežti. Nepatiko kažkaip. Direktorė vis labiau siautėjo ir piktinosi „visokiais čia...“. Galiausiai falcetu baigė: - „Miela mama, reikia turėti žmogiškumo ir matuotis ateiti laiku ten, kur nurodyta (...)“.
Taigi, mielos mamos (tėčiai) – nesvarbu, ar būtumėt užsieny, ligoninėj ar kapuose - prašom turėti „žmogiškumo“ ir atvesti vaikus matuotis uniformų tą vienintelę metų dieną ir valandą, kai patogu siuvyklai. Bent jau jei kalbama apie čia minimą siuvyklą.
Tik sūnaus gaila – visi pirmąją mokslo dieną bus gražūs ir uniformuoti, o maniškis... Na, yra maža viltis, kad gal kokia kita siuvykla už trigubą kainą asmeniškai tą uniformą su visomis emblemomis pasius. Nors kažin...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
DELFI situaciją pakomentuoti paprašė UAB „Lidata“ atstovų. Į klausimą, kodėl kilo bėdų, atsakė vykdančioji direktorė Renata Trinkūnienė.
„Beveik neabejoju, jog tai buvo vienos (pavadinimas redakcijai žinomas - DELFI) progimnazijos moksleivio mamytė. Šios progimnazijos moksleivių uniformų matavimai buvo pradėti 2013 m. balandžio 9 d., pagal atitinkamą grafiką, kurį sudarėme su progimnazijos pedagogais. Matavimai vyko tris darbo dienas, tačiau po to dar beveik dvi savaites moksleiviai ir jų tėveliai galėjo atvykti į mūsų parduotuvę Vilniuje ir pasimatuoti uniformas. Dar vienas papildomas matavimas vyko birželio 19 d. Mūsų įmonės trys darbuotojai visą darbo dieną matavo ir laukė vėluojančių. Tačiau matydami, jog tėvai neatsakingai žiūri į nustatytą matavimo laiką, jį pratęsėme iki savaitės pabaigos, t.y. 2013 birželio 21 d. Minėta mamytė paskambino pasipiktinusi ir, kaip jau tapo įprasta Lietuvoje, grasindama tam tikromis tarnybomis, šaukė į telefono ragelį ir kaltino mus dėl tokio darbo. Tačiau...Kas dėl to kaltas, kad tėvai per tiek laiko nesuranda galimybės pasirūpinti savo vaiko uniforma? Negaliu laukti ir pavesti kitų moksleivių, laiku nepagaminus jiems uniformų. Visų mokyklų (mūsų užsakovais yra virš šimto Lietuvos mokyklų ir gimnazijų) užsakymai ir gamyba yra planuojama iš anksto sudarytu grafiku. Kiekviena mokykla turi savo uniformą, su skirtingais puošybos elementais, todėl jų sujungti yra neįmanoma, - kalbėjo ji. - Gal nereikia kaltinti kažko, kai kaltas esi pats? Laiko, kuris buvo skirtas šiai progimnazijai, galėjo užtekti keleto gimnazijų pamatavimams“.