Skaičiai įspūdingi: visapusiška laisvosios prekybos sutartis tarp ES ir Jungtinių Valstijų abiem pusėms kasmet gali atnešti 100 mlrd. eurų. Bus sukurta 2 mln. naujų darbo vietų. Itin euforškai nusiteikusios ES Komisijos teigimu, dvi didžiausios pasaulio ekonomikos juda aukso eros link.
Tačiau ten, kur yra tiek daug laimėtojų, visuomet atsiranda ir keli užmirštami pralaimėtojai. Ypač turint galvoje, kad pasirašius JAV ir Europos susitarimą, pasaulinės prekybos apimtys nepradės sparčiai augti – jos tik bus nukreiptos kita linkme. Dviem dideliems prekybos blokams tiesiog teks daugiau bendrauti, tačiau eksportas iš kitų pasaulio regionų, ypač importas iš Lotynų Amerikos Azijos ir Afrikos į naująją laisvosios prekybos superzoną, gali sumažėti. Tai rodo tyrimas, kurį atliko pripažintas institutas „Ifo“ Miunchene.
Anot šio tyrimo, tarp Jungtinių Valstijų ir Europos panaikinus mokesčius, nukentės Vakarų Afrikos šalys, tradiciškai prekiaujančios su Prancūzija ir Belgija. Tiekėjus iš besivystančių šalių pakeis amerikiečių įmonės. Pralaimės netgi Kanada ir Meksika, prisijungusios prie Šiaurės Amerikos laisvosios prekybos sutarties su Jungtinėmis Valstijomis, nes jų rinkos dalį perims Europa.
Nukentėti gali ir Kinija bei Australija, nes jų produktai, importuojami į naująją prekybos zoną, taps brangesni. Tačiau tokios šalys kaip Brazilija, Kazachstanas ir Indonezija gali išlošti, nes savo žaliavas galės iškrauti kur kas didesnėje rinkoje.
Reikia panaikinti barikadas?
Jei skirtingose Atlanto pusėse bus įkurta tikroji laisvosios prekybos zona be apribojimų, tai daugiausia naudos turės Jungtinės Valstijos. Europoje augimą bus galima stebėti Baltijos šalyse ir Viduržemio jūros valstybėse, išskyrus Prancūziją, teigia ekspertai.
Kritikai naująją laisvosios prekybos sutartį jau vadina „NATO prekybos srityje“, nes juo siekiama padalyti pasaulį. Tokia grėsmė yra reali ir Jungtinių Valstijų bei ES derybininkai turėtų į tai atsižvelgti savo diskusijose. Būsima transatlantinė laisvosios prekybos zona turėtų būti kuriama taip, jog būtų paisoma specifinių silpnesnių rinkų Afrikoje bei Karibuose poreikių.
Tačiau dabar, regis, derybos dėl laisvosios prekybos sutarties su atsakingąja puse – Pasaulio prekybos organizacija (PPO) – įstrigo. PPO praktiškai paralyžiavo Jungtinių Valstijų, Kinijos, Brazilijos ir Indijos ginčai dėl žemės ūkio produktų ir pramoninių prekių galimybių pasiekti rinką. Šalims dabar teks šiuos klausimus spręsti dvišalėse derybose.
Jungtinės Valstijos ir Europa taip elgiasi iš jėgos pozicijų. Jos nustatys pasaulinį standartą, o kiti turės jo laikytis. ES, beje, teikia pasiūlymus. Metų metais ji derėjosi su 80 šalių, įskaitant daug besivystančių, dėl laisvosios prekybos zonų. Gali būti, jog transatlantinių laisvosios prekybos diskusijų pakaks, kad šios sunkioms ir specifinėms prekybos deryboms būtų suteiktas naujas impulsas.
Dabar skundai dėl blogųjų amerikiečių ir europiečių nepadės. Kad įgautų svorio derybose, Afrikai reikia įkurti laisvosios prekybos zoną savo pačios žemyne. Iki šiol kuriai nors Afrikos šaliai buvo lengviau prekiauti su ES, negu įveikti tarifų ir importo mokesčių barjerus kaimyninėse valstybėse.