„Šiemet per Jonines nedirbsiu, todėl spontaniškai gavusi pasiūlymą švęsti Rasos ir Joninių šventę nedelsdama sutikau. Pati, kaip Rasa, taip pat būnu pasveikinta Joninių proga savo draugų bei artimųjų, o tokį vardą gavau dėl to, kad metuose man būtų daugiau švenčių ir su tėčiu Jonu švęsčiau Jonines“, – nuotaikingai kalbėjo R. Kaušiūtė.
„Pamenu, būdavo grojama akordeonu, mus aplankydavo giminės, draugai, būdavo laikomasi įvairių papročių. Žinoma, kad didžiausio dėmesio sulaukdavo mano tėtis, o ne aš, tačiau pastaruoju metu su Rasos ir Joninių švente manęs nepamiršta pasveikinti ir artimiausi draugai“, – dėstė pašnekovė.
Paklausta, koks Joninių šventimas buvo įsimintiniausias, dainininkė prisiminė, kad kartą sodyboje su draugėmis trumpiausią metų naktį rėmėsi visomis senovės lietuvių tradicijomis, tokiomis kaip prausimasis ankstyvais ryto rasos lašais, vainikų pynimas ir kt.
Didžėjui, radijo laidų vedėjui Jonui Nainiui Joninės – dviguba šventė, nes tai ne tik jo vardo, bet ir gimimo diena. Šiemet radijo laidų vedėjas jau antrus metus iš eilės Jonines sutiks poilsiavietėje Dubingiuose ir atšvęs jubiliejinį – trisdešimtąjį – gimtadienį. „Šis faktas ne itin džiugina, bet pastaruosius metus ši asmeninė šventė peraugo į renginių ciklą, nes kiekvienas Jonines su kolega Rolandu Mackevičiumi rengiame įvairius festivalius. Anksčiau rinkdavomės Nidą, o dabar nusprendėme, kad Jonines švęsti reikia arčiau Vilniaus. Taigi mano gimtadienis nebus minimas kukliai. Tikiu, kad smagiai“, – pasakojo J. Nainys.
Jono gimtasis kraštas – Pasvalys, tad ten gyvendamas jis švęsdavo Jonines su visa gimine, kurioje net septynių kartų vyrai yra pavadinti Jono vardu. Todėl didžėjas neatmeta galimybės, kad jo vaikų vardai taip pat bus Jonas ar Janina.
„Mūsų giminėje ši vardų tradicija – rimta, todėl ir Joninės būdavo švenčiamos rimtai ir linksmai. Atsimenu, kaip Joninių vakarą močiutė mane vesdavo į Pasvalio parką, pindavome vainikus, šokinėdavome per laužą ir laikydavomės kitų tradicijų. Na, o maždaug nuo 2006 metų nusprendžiau Jonines sutikti kitaip. Taigi kiekvienais metais į mano tėvų sodybą atvažiuodavo apie šimtą žmonių, sugalvodavome, kokia tema visiems apsirengti, ir švęsdavome tiek Jonines, tiek mano gimtadienį apie dvi tris dienas. Neapsieidavome be tradicijų, įvairių žaidimų. Tiesa, šie vakarėliai būdavo uždari – ne tokie, kokius rengiame dabar su kolega Rolandu. Tačiau bėgant laikui, daugėjant darbų tokie šimto draugų vakarėliai baigėsi, ir mano gimtadienis, Joninės tapo tarsi komerciniu renginiu, į kurį susirenka tūkstantinės minios. Vis dėlto švenčiame taip pat ilgai, kaip ir anksčiau, – tris dienas“, – dėstė pašnekovas.
Artėjantį gimtadienį Jonas sutiks specialioje etnokultūrinėje aplinkoje, tačiau taip pat ir dirbs – gros. Paklaustas, ar nenorėtų pasilinksminti iš širdies ir Joninių vakarą atsisakyti darbo, vaikinas teigė esąs įpratęs dirbti per didžiausias šventes ir to nesureikšmina. Juolab kad festivalyje nebus apsieita be Joninių laužų, paparčio žiedo ir sveikinimų visiems Jonams bei Janinoms.
Šventės dalyvius apdovanoja vainikais
R. Martens Rasos ir Joninių šventės proga visuomet pasveikina artimieji, tačiau jai apmaudu, jog Lietuvoje didesnis dėmesys yra skiriamas Jonams ir Janinoms, o tai, kad senovėje ši šventė buvo vadinama Rasomis ir reikėtų nepamiršti pasveikinti visų Rasų, yra primiršta.
„Mūsų draugų kompanijoje, kurioje švenčiame Jonines, vainikais apdovanojame ne tik varduvininkus, bet ir visas moteris. Na, o mano vyras Johanas ar kiti mūsų būrelyje esantys Jonai gauna ypatingą – iš ąžuolų lapų pintą – vainiką. Pati taip pat moku pinti vainikus, tačiau kai pamačiau, kaip šalia mūsų sodybos gyvenantys latviai tai daro, negalėjau atsistebėti jų meistriškumu ir vainikų grožiu“, – sakė R. Martens.
Rasa prisipažino anksčiau nemėgusi savo vardo, tačiau laikui bėgant jis jai tapo gražus, nepaprastas, ir ji stebisi, kodėl šiais laikais mamos savo dukroms retai suteikia Rasos vardą. „Galbūt tik savo aplinkoje nesu sutikusi mažų mergaičių Rasų, nes mano kartos moterys dažnai būdavo pavadinamos Rasomis“, – teigė verslininkė.