Tačiau tikėkimės, kad taip neatsitiks ir Lietuva su Kroatija gražiai pasidalins dėmesį. O gal Kroatijos įstojimas mums netgi padės neapakti nuo fotoaparatų blyksčių pirmosiomis vadovavimo ES Tarybai dienomis ir po truputį įsijausti bei priprasti prie savo atsakingo vaidmens. Bet grįžkim prie Kroatijos. Kokią reikšmę šios šalies prisijungimas turės jai ir visai ES?
Pagrindinė žinutė: belskis ir tau bus atidaryta
Egzsituoja du pamatiniai ES plėtros politikos tikslai. Pirmiausia, reikia įrodyti, kad prie Sąjungos prisijungti yra verta. Antra, reikia įtikinti to norinčias valstybes, kad tai yra įmanoma. Kad ir kaip bebūtų keista, su pirmuoju tikslu ES problemų turi nedaug. Nors tik šį mėnesį naujoji Islandijos Vyriausybė pareiškė, kad vis tik nusprendė stabdyti derybas su ES dėl narystės, tai greičiausiai yra šalies politinių tradicijų išraiška. Kai kurios šalys niekada nenorėjo ir nenorės prisijungti prie ES. Ypatingai tos, kurios su ES šalimis jau turi laisvosios prekybos susitarimą. Tuo tarpu daugumai šalių aplink ES prisijungimas prie privilegijuotų Vakarų valstybių klubo ir Bendrosios rinkos vis dar yra vienas esminių užsienio politikos tikslų. Ir jokios krizės, lėtas sprendimų priėmimas bei galybė skirtingų požiūrių to nepakeis.
O štai antrojo aukščiau paminėto tikslo siekimas pastaruoju metu buvo nemenkai sušlubavęs. Pavyzdžiui, pagalvokime apie Turkiją. Oficiali ES pozicija šios šalies atžvilgiu buvo maždaug tokia: jeigu pakankamai greitai vykdysite demokratines ir ekonomines reformas, ES durys jums bus atvertos. Tačiau akivaizdu, kad ES šalys narės dirbtinai stabdė ir stabdo Turkijos derybų procesus. Po pastarųjų įvykių Turkijoje atrodo - gal ir teisingai elgėsi? O gal atvirkščiai? Gal kaip tik ES žinutė Turkijai, kad kiek besibelstum, durys niekada neatsidarys, paskatino šios iki tol švelniai islamiškos šalies Vyriausybę apsukti demokratinius procesus? Gąsdinimus dėl reikalų posūkio tokia kryptimi jau seniai buvo galima aptikti akademiniuose straipsniuose.
ES politikos formuotojai gerai supranta aukščiau išvardintus iššūkius. Plėtros politika yra ne tik formalus jungimosi į ES procesas, bet ir ES būdas demokratizuoti ir padaryti saugesnėmis savo kaimynes joms iškilmingai už pokyčius pasiūlant narystę išrinktųjų klube. Be tikėjimo, kad į ES galima įstoti, ES plėtros politika yra nulis. Todėl Kroatija jungiasi labai laiku. Ir jau galima matyti pozityvių to pasekmių. Pavyzdžiui, Serbija praėjusį mėnesį pagaliau nusprendė institucionalizuoti dvišalius santykius su Kosovu. Tai reiškia, kad ši valstybė pagaliau (o gal ir ganėtinai greitai, žinant Kosovo įvykius) neoficialiai pripažįsta Kosovą teisėta valstybe. Taip pat, Serbijos pareigūnai pernai savo sostinėje Belgrade sučiupo iki tol ieškomiausią pasaulyje karo nusikaltėlį Ratko Mladičių. O tai buvo pagrindinė sąlyga pradėti stojimo derybas. Tik laiko klausimas, kada Serbija paseks Kroatijos pėdomis.
Neginčijama Vakarų civilizacijos dalis
Būkime atviri, niekas neabejojo dėl to, kad Kroatija anksčiau ar vėliau taps ES nare. Toks tikėjimas šia valstybe nuo pat pradžių egzistavo dėl to, kad ji yra nenuginčijama Vakarų civilizacijos dalis. Pirmiausia taip yra dėl religijos - apie 90 % kroatų yra Romos katalikai. O visiems seniai aišku, kad kol kas į ES įmanoma įstoti tik krikščioniškoms valstybėms. Turkijai, Bosnijai, Albanijai greitu metu prisijungimo neprognozuočiau vien dėl šios priežasties. Jau seniai ekonomistai atvirai kalba, kad Turkijos prisijungimas stipriai paskatintų ES ekonomiką. Kad ir kaip ten būtų, bent jau šių dienų ES politikams nekyla ranka į savo tarpą priimti 75 milijonus musulmonų.
Taigi, dėl kultūros klausimų kaip ir nėra. Kroatai - tradiciniai europiečiai. Tačiau dėl šios šalies, kaip ir dėl panašių Rytų Europos valstybių, kyla kelios tradicinės problemos. Tiek demokratiją turinčios užtikrinti, tiek kitos valstybės institucijos ten dar neveikia taip gerai, kaip Vakaruose. Korupcijos lygiai taip pat sąlyginai dideli. Mes kroatus turėtumėm puikiai suprasti. Juk labai gerai žinome, kad po ilgų metų komunizmo užima nemažai laiko viską iškuopti.
Kita problema - nepatiklumas iš Vakarų valstybių. Prireiks šiek tiek laiko, kol senosios ES valstybės Kroatiją laikys pilnaverte partnere. Ypač dėl to, kad kai kurios iš jų (Prancūzija, Vokietija, Švedija) patyrė nemažas imigracijos bangas iš naujųjų šalių narių, o su šiomis bangomis atkeliavę piliečiai neretai atkeliauja su nemažomis problemomis. Kad ir kokie politiškai korektiški būtume, akivaizdu, jog su imigrantais neretai ateina ir padidėjęs nusikalstamumas bei spaudimas socialinės gerovės valstybėms. Tačiau atrodo, kad per Kroatiją neturėtų atkeliauti dvi nemėgstamiausios imigrantų grupės: buvę Azijos šalių (ypač Vidurio Rytų) gyventojai bei romai. Todėl ir Vakarų valstybių gyventojai dėl Koratijos prisijungimo per daug neprieštaravo.
Konkrečiai Lietuvai Kroatijos įstojimas daug nereikš. Be to, kad prarasime vieną Europos Parlamento nario vietą. Prie pliusų turbūt galima pridėti tai, kad įgysime gana tvirtą partnerį kovojant dėl krikščioniškų Europos vertybių išlaikymo. Galbūt kroatai mus parems ir kovoje prieš rožinį komunistinės praeities paveikslą. Juk jie taip pat išgyveno priespaudą socialistinės Jugoslavijos sudėtyje. Tiesa, gal kiek mažesnę.
Apibendrinant, Kroatijos prisijungimas didžiausią įtaką turės pačiai ES plėtros politikai. Bus sugrąžintas esminis jos ingridientas - tikėjimas galimybe prisijungti. Tai padės siekti demokratinių reformų tokiose šalyse kaip Serbija, Juodkalnija, Makedonija bei Turkija. O greitu metu ir dar keletą iš šių valstybių tikrai galėsime pasveikinti elitiniame Europos valstybių klube, kad kitos bent jau neprarastų tikėjimo.
Parengė Mantas Pupinis