Kodėl valstybė negeba užtikrinti geros piliečių psichinės sveikatos, vis klausdavau savęs? Nesiremsiu faktais, statistika, nuomonėmis, tačiau remsiuos asmenine tik ką patirta patirtimi.
Tai štai Jums, gerbiamieji, atsakymas su šiokia tokia priešistore. Kas aš ir ko čia purkštauju prieš mūsų sveikatos apsaugos sistemą, klausiate savęs? Esu jauna studentė (teoriškai) ir dar projektų vadovė įmonėje su skambiu pavadinimu. Ir žinot, man tik dvidešimt. Turiu daug darbinės patirties, kad ir kaip tai piktintų mūsų nuskriaustus pašalpų gavėjus (dirbti pradėjau penkiolikos). Aš visad randu darbą,nors ne - darbas mane randa. Gyvenu aktyvų socialinį gyvenimą, keliauju.
Skamba gražiai, taip? Prie viso to dar sergu psichikos liga. Depresija – kaip būtų džiugu, jei suprastumėt, kokia tai sunki ir varginanti liga yra. Jau daug metų. Nuo trylikos, kiek pamenu. Savo ligą ilgai slėpiau dėl nenoro būtį pajuokos objektu, suprantat kodėl. Pas mus juk nepriimtina. Psichikos liga sirgti gėda, man ir visai mano šeimai. Bet jei sirgčiau vėžiu, būčiau populiari ir galėčiau kalbėti garsiai. Na, nesvarbu. Ne apie tai mes čia kalbame. Apie gydymą ir pagalbą juk.
Kaip aš gydžiausi, vėlgi įdomu. Tiksliau, kaip mane gydė. Paskaičiavau, kad, liaudiškai tariant, „psichūškėse“ esu gulėjusi apie metus. Atrodo, per tiek laiko turėtų visos depresijos išsilakstyt, bet ne. Visa mano liga liko ir aš žinau, kodėl. Jungas labai gražiai pasakė, kad sielos vaistais neišgydysi. Mano vaikišką sielą sužeidė ir aš žinau, kas. Buvau gydoma tik medikamentais, žinot, kad nemokamai pas psichologą galima nueiti tik vieną kartą (čia rajone, kuriame aš gyvenau)?
O apie sistemingą psichoterapiją ar kompleksinį gydymą nėra nė kalbos. Kas dar patiko, kad man vaistai nebuvo kompensuojami, nes tuomet buvau nepilnametė, o Lietuvoje nepilnamečiams neuroleptikų nereikia. Jie taip stipriai neserga. Na, man reikėjo (tėvai mokėjo 436 Lt kiekvieną mėnesį, kad gyvenčiau). Verta paminėti, kad mano šeima buvo skurdi. Nusižudyti bandžiau daug daug kartų, nereikia detalizuoti, bet paminėsiu, kad po kiekvieno bandymo gaudavau psichologo konsultaciją. Tiek daug mūsų šalyje reikia, kad galėčiau pasikalbėti su specialistu?
Na, išsikrausčiau iš savo mažo miesto. Šiuo metu didelėje sostinėje gyvenu. Viskas buvo gerai beveik metus, bet dabar atsirado stiprus poreikis kreiptis pagalbos (suvokiu, kad mirti ne išeitis, reikia gydytis). Liga grįžo. Beje, grįžta ji dažnai. Vaistai padeda pusmečiui, o kartais ir šiek tiek ilgiau. Pati paskambinau pagalbos prašytis į garsiąją Vasaros ligoninę ir še tau, jie man sako (skambinau į priimamąjį, kai tik pajaučiau norą šokti pro langą ir nieko daugiau): „skambinkit į „Naująją Vilnią“, mes jums padėti negalime“. Aha, negali, tai negali.
Skambinu į Naująją Vilnią. Tarp kitko, ten daug mėnesių gulėjau ir gydžiausi. Na, o Respublikinė Vilniaus psichiatrijos ligoninė (priimamasis) pasakė, kad be siuntimo niekaip negali suteikti pagalbos. Pasitikslinau, ar tikrai niekaip niekaip. Patikslino, kad tikrai tikrai. Pasiteiravau, ar suicido bandymo atveju priimtų? Atsakė, kad taip.
Ką tokiu atveju turėčiau daryti? Man ši dilema pasirodė sunki. Na, beliko kreiptis į savo psichoterapeutą, jis visad priima. Tik kainuoja 150 Lt neilga konsultacija. Čia man su didele nuolaida studentei, senai ir lojaliai klientei. Vaistai, žinoma, dar kainuoja. Džiugu, kad šiaip ne taip leidžiu sau gydytis (tai surija didžiąją dalį mano biudžeto). O man įdomu, ką tokiu atveju daryti kaimo gyventojui? Beje, daugiausiai žmonių žudosi kaimiškose vietovėse. Pajamos jų nedidelės, privataus psichoterapeuto nėra, o ar kiekviename rajone yra specialistas kvalifikuotai tokio pabūdžio pagalbai teikti? Ne ne, nėra, tikrai nėra.
Taigi, kur mano teisė į gydymą? Man pasirodė, kad praktika rodo, kad pirma reikia pakelti prieš save ranką ir tik tada gausiu pagalbos. Ar tikrai taip turi būti? O jei šis bandymas bus „sėkmingas“, kas tada? Ir vėl statistika? Linkiu Andriukaičiams reformas pradėti nuo smulkmenos. Tai yra žmogaus.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
| Psichologinėspagalbos tarnyba | Telefono numeris | Darbo laikas |
| Jaunimolinija Budi savanoriai konsultantai | 8 800 28888 | I-VII visą parą |
| Vaikų linija Budi savanoriai konsultantai, profesionalai | 116 111 | I-VII 11:00 - 21:00 |
| Linija Doverija (parama teikiama rusų kalba) Budi savanoriai konsultantai. Pagalba skirta paaugliams ir jaunimui. | 8 800 77277 | I-V 16.00 - 20.00 |
| Pagalbos moterims linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 8 800 66366 | I-VII 10:00 - 21:00 |
| Vilties linija Budi profesionalai, savanoriai konsultantai | 116 123 | I-VII visą parą |
800-ąją paslauga apmoka Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iš Valstybės biudžeto lėšų.
Emocinė parama internetu
| „Vaikųlinija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.vaikulinija.lt | Atsako per dvi dienas |
| „Jaunimo linija“ | Registruotis ir rašyti svetainėje: http://www.jaunimolinija.lt/internetas | Atsako per dvi dienas |
| „Vilties linija“ | Rašyti svetainėje: http://paklausk.kpsc.lt/contact.php arba vilties.linija@gmail.com | Atsako per tris darbo dienas |
| „Pagalbosmoterims linija“ | Rašyti el. paštu: pagalba@moteriai.lt | Atsako per tris dienas |