Viena dešimtoji procento, kuri gali sutrukdyti Lietuvai įsivesti eurą

Lietuva 2007 m. tik per plauką netapo pirmąja Baltijos valstybe, įsivedusia eurą. Koją anuomet pakišo vos viena dešimtąja procento dalimi per aukšta infliacija... „Skubėk lėtai ir būsi pirmas“, – tarė Estija ir 2011-aisiais pirmoji iš visų trijų Baltijos sesių įsivedė eurą. Antroji euro lenktynių finišo liniją 2014 m. neabejotinai kirs Latvija, o 2015 m. turėtų ateiti ir Lietuvos eilė. Tačiau tai gali ir neįvykti, nes Lietuvai koją vėl gali pakišti per aukšta infliacija.

Situacijos neapibrėžtumą puikiai iliustruoja tai, kad, remiantis dabartinėmis prognozėmis, Lietuvos vidutinė metinė infliacija būtų vos viena dešimtąja procento mažesnė, nei reikalaujama. Tai būtų labai simboliška, nes būtent viena dešimtąja procento per aukšta infliacija užkirto Lietuvai kelią eurą įsivesti 2007 m.: infliacija siekė 2,7 proc., o infliacijos kriterijus buvo 2,6 procento. Kaip sakoma, likimas viena ranka atima, kita duoda, tad norisi tikėti, kad šį kartą Lietuvai tiesiog negali nepasisekti, tačiau palikti įvykius savieigai labai pavojinga. Juk bet koks netikėtas pasaulinių naftos, maisto ar kitų žaliavų kainų šuolis kaipmat nubrauktų visas Lietuvos viltis įsivesti eurą dar 2015 metais. O kitos galimybės galime laukti ilgus metus – juk nepavykus įsivesti euro 2007-aisiais, kita galimybė pasitaikė tik po septynerių metų.

„Dabar arba po kito diržų veržimosi periodo“, – šis sakinys tiksliai apibūdina euro įvedimo perspektyvas Lietuvoje. Taksi, kirpimo, viešojo maitinimo, automobilių remonto ir kitų paslaugų kainos Lietuvoje vis dar gerokai mažesnės nei Vakarų Europos šalyse, tad vykstant pajamų konvergencijai Lietuvoje šių paslaugų kainos turėtų didėti gerokai sparčiau nei kitose Europos Sąjungos šalyse. Tarkim, Lietuvoje valandos trukmės kirpimo paslauga kainuoja 20 litų, o Airijoje – 80 litų. Esant tokioms paslaugų kainoms, kirpėjas Airijoje gauna keturis kartus didesnį valandinį darbo užmokestį nei Lietuvoje. Augant vidutiniam darbo užmokesčiui, Lietuvoje neišvengiamai turi kilti ir kirpimo paslaugų kaina, nes kirpėjai turi labai menkas galimybes kitaip padidinti savo darbo efektyvumą – bent jau tol, kol kas nors nesukūrė kirpimo automato, galinčio vos per kelias valandas visus miesto gyventojus apdovanoti madingomis šukuosenomis. Taigi, augantis darbo užmokestis Lietuvoje neišvengiamai kels kirpimo, viešojo maitinimo, taksi ir kitų paslaugų kainas, taip pat bendrą infliacijos lygį, tad, augant gyventojų darbo užmokesčiui, ateityje bus labai sunku atitikti infliacijos kriterijų ir įsivesti eurą. Vienintelis palankus metas įsivesti eurą yra krizinis, arba diržų veržimosi, periodas, kai paslaugų sektoriaus darbuotojų atlyginimai ir paslaugų kainos nekyla.

Tačiau šiuo metu diržų veržimosi laikotarpis eina į pabaigą ir užleidžia vietą diržų laisvinimo periodui, kuriam būdingas spartus darbo užmokesčio ir infliacijos kilimas, tad, nespėjus įsivesti euro 2015 m., kitos galimybės Lietuvai gali tekti laukti ilgus metus. Diržų veržimosi laikotarpio pradžioje, 2009 ir 2010 m., vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje mažėjo, tad vidutinė metinė infliacija 2010-aisiais nukrito iki 1,2 procento. Būtent šia unikalia laikino infliacijos mažėjimo galimybe pasinaudojo Estija ir įsivedė eurą dar 2011 m. pradžioje. Beje, nuo 2011 m. Estijoje infliacijos lygis viršija euro kriterijų, tad jei būtų nepasinaudojusi savo galimybe, Estija šiuo metu negalėtų įsivesti euro. Lietuva ir Latvija šia unikalia galimybe negalėjo pasinaudoti dėl neatsakingai vykdomos viešųjų finansų politikos, dėl kurios biudžeto deficitas gerokai viršijo euro įvedimo kriterijų (3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Vis dėlto likimas buvo gailestingas ir Baltijos valstybėms suteikė antrą galimybę: tebesitęsianti euro zonos skolų krizė keleriais metais pailgino diržų veržimosi periodą, tad darbo užmokestis 2011 ir 2012 m. augo gana vangiai. Būtent tai suteikė Latvijai šansą įsivesti eurą.

Lietuva, visą dėmesį sutelkusi rinkimams, nepasinaudojo šia galimybe. Išties, mums trūko labai nedaug. Vidutinė metinė infliacija 2013 m. kovą buvo 2,7 proc. – vos 0,2 proc. viršijo 2,5 proc. kriterijų. Biudžeto deficitas 2012 m. siekė 3,2 proc. – ir vėl vos 0,2 proc. didesnis nei 3 proc. siekiantis kriterijus. Taigi, 2007 m. Lietuvą nuo euro skyrė viena dešimtoji, o 2013 m. – dvi dešimtosios procento.

Prognozuojama, kad 2014 m. likimas Lietuvai bus palankesnis ir viena dešimtoji procento bus mūsų pusėje, tačiau kortas gali sumaišyti besibaigiantis diržų veržimosi periodas. Auganti Lietuvos ekonomika, mažėjantis nedarbo lygis ir kvalifikuotų darbuotojų stygius neišvengiamai lems spartesnį darbo užmokesčio augimą. Paradoksalu, tačiau spartesnis darbo užmokesčio augimas, kuris yra pagrindinis Lietuvos gyventojų socialinės ir ekonominės gerovės rodiklis, gali sukliudyti Lietuvai įgyvendinti planus įsivesti eurą. Taigi, šiame kontekste tam tikra prasme euras supriešinamas su gyventojų socialine ir ekonomine gerove.

Vis dėlto Lietuva neturi rinktis tarp euro ir augančio darbo užmokesčio. Juk infliaciją galima sumažinti ir kitaip – pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Mūsų kaimynai latviai sumažino pridėtinės vertės mokestį ir taip visų prekių bei paslaugų kainos nukrito apie 1 procentą. Taip jie užsitikrino, kad įvykdys euro infliacijos kriterijų. Atsivėrusią skylę užkamšė karpydami viešojo sektoriaus išlaidas, kurios taip pat prisidėjo prie infliacijos mažėjimo. Taigi, Latvija nušovė du zuikius vienu šūviu. O kaip Lietuva? Ar ryšis imtis panašių priemonių, ar vis dėlto lauks ir vilsis, kad šį sykį viena dešimtoji procento bus mūsų pusėje?