Stebi maldų kambariai
Pasak Dubajuje atostogavusio Artūro, kiek mažiau nei dvi balandžio savaites trukusią kelionę jis planavo iš anksto. Antrasis pavasario mėnuo, jo teigimu, yra vienas tinkamiausių vykti į didžiausią Jungtinių Arabų Emyratų miestą. „Kiek girdėjau, Lietuvos agentūros turistus ten veža sausį - vasarį, o iš tiesų geriausias laikas – balandis, gegužė, spalis, rugsėjis“, - informacija dalijosi pašnekovas.
Draugus į Dubajų pasisvečiuoti patraukė įspūdinga architektūra. Su bičiuliu Andriumi kelionę jie susiorganizavo savarankiškai – ją pradėjo autobusu į Varšuvą, iš kur skrido į Kataro sostinę Dohą, iš ten pasiekė galutinį tikslą – Dubajų. Tiesa, kelionės pradžia nebuvo itin maloni – varginančią kelionę autobuse keitė specifinis patikrinimas JAE pasienyje.
„Patikra – nelabai maloni procedūra. Į tave žiūri akmeniniais veidais, pastato, turi žiūrėti į vieną kamerą, į kitą, išplėsti akis, tave filmuoja, fotografuoja“, - prisiminė pašnekovas. Už vizą į šalį jam teko sumokėti apie 100 JAV dolerių (apie 260 litų): ją padėjo gauti viešbučio, kuriame bičiuliai rezervavo nakvynę, vadybininkai.
„Labai įdomu tai, kad, pavyzdžiui, prašant vizos, klausė tikėjimo, tėvavardžio“, - pasakojo Artūras.
Tai, jog tikėjimas Dubajaus gyventojams svarbus, keliautojai pastebėjo jau nuvykę į viešbutį.
„Viešbučiuose yra kilimėlis ir Koranas, užklijuota rodyklė į kurią pusę Meka. Tarp kitko, meldžiantis žmonės matėme net prie nusukimo iš autostrados – keleivis tiesiog išlipo, pasitiesė kilimėlį maldai. Labai stebino ir maldų kambariai, pavyzdžiui, prie Burj Khalifo (aukščiausio pasaulio dangoraižio - DELFI). Keisčiausia, kad šalia maldų kambario – durys į tualetą“, - pasakojo Artūras. Tiesa, jis patikino, kad jokių nepatogumų tai, kad patys keliautojai nėra musulmonai, jiems nekilo.
Įspūdingas metro ir prabangūs automobiliai
Dubajuje bičiuliai svečiavosi dviejuose viešbučiuose – privatų paplūdimį turinčiame „Sheraton“ ir vos praėjusių metų pradžioje pastatytame „Marriott“. Jie pasakojo, kad taip pasielgė norėdami dalį atostogų patinginiauti, o dalį – plačiau pasidairyti po miestą.
Norintys pažinti Dubajų pėsčiomis turėtų pasiruošti išbandymams. Pasak pašnekovų, atstumai šiame mieste itin dideli, tad vietiniai gyventojai mieliau naudojasi automobiliais. Šie – tik nauji arba taip puikiai prižiūrėti, kad net nebegaminami modeliai atrodo lyg iš salono.
„Įspūdis toks, kad senų automobilių ten nėra. Aš mačiau „Jaguarą“, kurio jau seniai nebegamina, bet jis irgi atrodo naujas – galbūt dėl priežiūros, galbūt dėl klimato (...). Visi automobiliai mieste laksto – palei pakrantę esančiu aštuonių juostų keliu važiuojama 120 kilometrų per valandą greičiu“, - kalbėjo Artūras. Tiesa, tai, jo teigimu, nereiškia, kad vairuotojai nemandagūs – nors perėjų mažai, vos žengus žingsnį į gatvę, automobiliai praleidžia pėsčiuosius.
Miestą galima apžiūrėti ir važinėjantis metro. Artūras pasakojo, kad atstumai tarp stotelių nėra maži, tačiau pats metro – itin modernus. „Metro antžeminis, automatinis, nėra jokio vairuotojo, tad važiuodamas gali stovėti prie priekinio stiklo ir grožėtis vaizdais“, - prisiminė pašnekovas, iki stotelės ėjęs specialiai įrengtu ėjimo takeliu.
Bene patogiausia rinktis taksi paslaugas, kurio kainos panašios į esančias Vilniuje. Kiek daugiau teks sumokėti pasirinkus privatų taksi, o ne valstybinį taksi, tačiau po miestą bus galima keliauti „Lexus“ markės automobiliu. „Tačiau keleiviai gali būti apgaudinėjami. Nesinorėjo sau gadinti nervų, bet vežant matai, kad tave iš pradžių paveža į priekį, o po to grįžta atgal, ir nelabai mėgsta duoti grąžą“, - prisiminė pašnekovas.
Balandį ragavo braškių
Artūro teigimu, nuvykusiems į Dubajų derėtų nuvykti prie šokančių fontanų (prie Burj Khalifo dangoraižio), sudalyvauti pažintiniame ture autobusu, nuvykti į safarį. „Sakyčiau, tai privalomas dalykas. Geriau vykti vakare, o emocijų ir įspūdžių labai daug: dideliu greičiu važiuoji su džipais per kopas, - prisiminė jis. - Po safario vyksta tradiciniai arabiški šokiai, turistai atvežami į beduinų kaimelį, rūkomas kaljanas“.
Pats miestas alsuoja dirbtinumu – nors jame gausu nuolat laistomų žaliųjų zonų, iškastas kanalas, visa tai ant dykumos smėlio sukurta žmogaus rankomis. Tiesa, pasak pašnekovų, tai jiems žavėtis Dubajumi netrukdė. „Mes abu labiau esame miesto kultūros žmonės ir betonas mums visada atrodė graži medžiaga, taip kad mūsų tai nevargino. Tai priklauso nuo žmogaus. Manau yra tokių, kurie labiau vertina gamtą, tropinę vešlumą, tad jiems galbūt nepatiktų“, - pasakojo Andrius.
Didžiausiame JAE mieste, jų teigimu, vieno vakaro nepakanka – gausu restoranų, įspūdingos architektūros, išskirtiniai ir prekybos centrai. „Prekybos centrai labai gražūs, įspūdį daro vien tai, kaip gražiai supakuotos ir pateiktos maisto prekės. Balandžio mėnesį mačiau tikras braškes. Ne taip, kaip pas mus atveža - visos vienodos raudonos, o kaip pas mano mamą lysvėje“, - kalbėjo Artūras.
Jis pasakojo, kad maisto kainos Dubajuje didesnės maždaug ketvirtadaliu. „Kainos kavinėse - žiūrint kur. Pavyzdžiui, šalia labai sužavėjusių šokančių fontanų (...) kavinėje su terasa vakarienė dviems mums kainavo 326 litus. Šiaip pavalgyti kavinėje, jeigu nori valgyti maistą, o ne greitšlamštį, reikia nusiteikti išleisti nuo 70 litų. O pavyzdžiui viešbutyje, kur poilsio zona, užsisakius sausainukų ir du puodelius kavos, tai kainavo 70 litų“, - prisiminė Artūras.
Pasak jo, viena atostogų diena (įskaičiavus ir lėktuvo bilietų išlaidas, apsipirkinėjimą), jam kainavo apie 1 tūkst. litų. „Dviem savaitėm gali pakakti apie 10 tūkst. litų. Kai lietuviai keliauja, jie pradeda taupyti – tai maisto, tai komforto sąskaita. Važiuoja pailsėti, o paskui prasideda savęs kankinimas. Tai tuomet geriau nevažiuoti“, - mano jis.
Gyventojai į draugystes nesileidžia
Patys Dubajaus gyventojai pašnekovams pasirodė šaltoki. „Bent man asmeniškai susidarė įspūdis, kad nepaisant to, kad jie turi pinigų, jaučiasi tam tikra šaltumas, atsiribojimas. Jie tarsi sako, kad esu šios valstybės pilietis, gyventojas. Jokių incidentų nebuvo, bet jie tarsi atsiriboja“, - pasakojo Artūras. Vis tik šalis jam pasirodė labai demokratiška, čia gyventojų netrikdo rytų šalims būdingos grūstis. „Miestas nėra tuščias, žmonių masės koncentruojasi tam tikruose taškuose: prekybos centre, prie šokančių fontanų“, - sakė Artūras.
„Man pasirodė, kad tai labai demokratiškas multikultūrinis miestas, - savo įspūdžiais pasidalijo Andrius. - Vietinių (...) ne tiek ir daug, visi kiti yra atvykę – inžinieriai, statybininkai. Matyt dėl to ir atsiradęs pakantumas vienas kitam, tikrai nesijautė islamiškos kultūros ir lyginant su kitais kraštais, žmonės neįkyrūs, mandagūs, labai išlaikyti, galbūt turi kažkiek arogancijos ar atsiribojimo. Jaučiasi, kad jie didžiuojasi savo kraštu ir stengiasi akcentuoti savo tikėjimą, bet nėra taip, kad smerktų kitatikius. Aišku, jų šeichas, kuris valdo miestą, yra labai gerbiamas, mylimas, apie jį atsiliepiama labai gerai ir manyčiau, kad labai nuoširdžiai“.
Bičiuliai pasakojo, kad Dubajuje jų nekankino karštis, kurio paprastai baiminasi turistai. „Daugiausiai buvo 27 laipsniai šilumos, paprastai - apie 23 – 24 laipsnius šilumos“, - prisiminė jie.
Prabangų miestą, kuriame nematė nei šiukšlių, nei benamių jie sako galintys įsivaizduoti kaip vietą, kur apsigyventų ir visam laikui.
