Mokyklos, darželiai be aplinkos lėšų
Tarptautiniai ir mūsų švietimo ekspertai visuotinai pripažįsta, jog švietimo kokybę lemia daugelis veiksnių: gerai sutvarkyta šiuolaikiška mokymo bazė, aukšta mokytojų kompetencija, mokinių motyvacija, tėvų požiūris, bendra šalies kultūra ir, suprantama, investuojamos lėšos. Kaip tik šitoj vietoj ir norėtųsi stabtelėti prie švietimo finansavimo ir neūkiško lėšų valdymo Vilniaus mieste.
Kaip žinoma, mokinio krepšelio lėšų skyrimas mokykloms priklauso nuo mokinių skaičiaus, klasių komplektacijos, o savivaldybės funkcija – aprūpinti mokyklas taip vadinamomis aplinkos lėšomis, t. y. kompensacijomis už mokinių maitinimą, pavėžėjimą į mokyklą, patalpų šildymą bei valymą, elektrą, ryšius, už techninio personalo išlaikymą ir pan. Šios lėšos panaudojamos užtikrinti mokinių higienines, egzistencines, komunikacines sąlygas.
Tačiau Vilniaus miesto valdžia kasmet vis mažiau skiria lėšų švietimui, kaip antai, 2010 metais skyrė 208 mln. Lt, 2011 metais 197 mln. Lt, 2012 metais 177 mln. Lt, 2013 metais – 174 mln. Lt. Per tą laikotarpį lėšos švietimui sumažėjo 34 mln. litų, jų pakanka tik vieno ketvirčio poreikiams tenkinti.
Vilniaus miesto savivaldybė, tikslindama biudžetą aplinkos lėšų švietimo įstaigoms neskyrė nė lito. Panaši padėtis yra ir su ikimokyklinių įstaigų finansavimu. Šiemet skirtų lėšų šių įstaigų reikmėms užteks tiktai dešimčiai mėnesių. Papildomų lėšų nepaskirta taip pat, situacija palikta likimo valiai.
Nevykdomas Vilniaus m. savivaldybės tarybos 2012 m. birželio 20 d. sprendimas „Už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose, įgyvendinančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas“. Yra patvirtinti mokesčio už vaiko išlaikymą Vilniaus miesto savivaldybės švietimo įstaigose tarifai: vienos dienos vaiko maitinimo normos kaina lopšeliuose – 6,26 Lt.,darželiuose – 7,16 Lt.
Pagal viešąjį konkursą išrinktas maisto produktų ikimokyklinėms įstaigoms tiekėjas UAB „Pontem“. Pagal nustatytą tvarką mokestis už praėjusio mėnesio paslaugas mokamas iki kito mėnesio 20 dienos. Kada tėvų pinigai pasiekia maisto produktų tiekėją, nėra aišku. Dažniausiai tiekėjas produktus tiekia skolon, todėl suprantama, kad dėl šios priežasties nukenčia vaikų mitybos kokybė.
Ne paslaptis, kad vaikų maitinimo viešąjį konkursą laimėjo ne per geriausios reputacijos maisto produktų tiekėjas, o savivaldybė dar „įsigudrina“ laiku nesumokėti tiekėjui tėvų pinigų ir tikslinių lėšų už socialines lengvatas turinčius vaikus. 2012 m. savivaldybės skola UAB „Pontem“ siekia 5896 tūkstančius litų, iš kurių 2632 tūkst. litų sudaro skola už socialiai remtinus vaikus. 2013 m. iš savivaldybės biudžeto lėšų socialiai remtiniems vaikams skirti 1204 tūkst. litų, o realus poreikis – 3800 tūkst. litų.
Negana to, kad savivaldybė nesumoka už socialiai remtinus vaikus, bet ir neaišku, kur „plaukioja“ tėvų pinigai, skirti vaikams maitinti, kokiems tikslams jie naudojami? Gal gatvėms remontuoti?
Dar daugiau, savivaldybė pradėjo taupyti lėšas ikimokyklinių įstaigų vaikų sąskaita – vasaros metu grupės sujungiamos į vieną arba visai uždaromos, trumpinamas ugdymo darbo laikas, mažinamas darbuotojų etatų skaičius, pedagogams nustatomas žemiausias tarifinio atlygio koeficientas, pažeidinėjami darbo kodekso nuostatai (nemokamas atlyginimas tiems, kurie pavaduoja laikinai nedirbančius darbuotojus, neužtikrinama reikiama vaikų ugdymo kokybė, nes vasaros metu su vaikais dirba ne pedagogai, pažeidinėjamos higienos normos, nes vietoj 20 vaikų grupių suformuojamos grupės iki 30 vaikų).
Dėl visų šių priežasčių labai nukenčia vaikų ugdymo kokybė, padidėja jų sergamumas, apsunkinamos darbo sąlygos pedagogams.
Šitie pavyzdžiai rodo A. Zuoko valdančiosios daugumos tikrąjį moralinį veidą ir požiūrį į mūsų miesto mažiausius piliečius.
Panaši padėtis yra ir mokyklose: pagalbiniam personalui mažinami atlyginimai, pereinama prie minimalių atlyginimo koeficientų, kaupiasi skolos už elektrą, ryšius, mokinių pavėžėjimą, maitinimą ir kitas komunalines paslaugas. Savivaldybė ir toliau grimzta į skolas.
Neūkiškumas bado akis
Kita vertus, skolos galėtų mažėti, jeigu tos pačios varganos švietimui skirtos lėšos būtų panaudojamos efektyviau – jei operatyviau būtų reaguojama į besikeičiančią situaciją Vilniaus mokyklose.
Prieš keletą metų Vilniaus mokyklos buvo perpildytos, tačiau dabar sparčiai tuštėja. Lyginant mokyklų projektinį pajėgumą ir jose realiai besimokančių mokinių skaičių, 37 Vilniaus m. mokyklose yra daugiau negu po 100 laisvų vietų, 24 mokyklose iki numatyto projektinio pajėgumo trūksta mažiau nei po 100 mokinių, tik 11 mokyklų mokinių skaičius atitinka mokyklos projektinį pajėgumą.
Kai kuriose mokyklose mokinių skaičius nesiekia nė pusės jų projektinio pajėgumo, pvz., Sausio 13-osios, Mindaugo vidurinėse mokyklose besimokančių mokinių skaičius tesudaro vos 47 proc. jų projektinio pajėgumo, Grigiškių vidurinėje mokykloje – 48 proc., Adomo Mickevičiaus gimnazijoje – 49,5 proc. Iš viso šiuo metu Vilniaus mokyklose turime 8895 laisvas vietas.
Laisvos vietos mokyklose reiškia: nepakankamai sukomplektuotas klases, sumažėjusį mokinio krepšelių skaičių ir sumažėjusias lėšas, mažėjančius mokytojų atlyginimus ir motyvaciją dirbti. Galų gale, tokios aplinkybės negali neatsiliepti ugdymo kokybei.
Laisvoms vietoms prižiūrėti reikia nemažų finansinių ir žmogiškųjų išteklių, kurių ir taip trūksta mokykloms. Dar patalpas reikia valyti, šildyti, remontuoti ir pan. Jei miesto valdžia taupytų lėšas, ūkiškai galvotų, turėtų operatyviai įvertinti į susidariusią situaciją ir priimti politinius sprendimus, naudingus Vilniaus miesto vaikams.
Visi žinome, jog didžiulis tėvų galvos skausmas yra vaikų darželiai ir lopšeliai. Kyla klausimas, kodėl pradinės arba pagrindinės mokyklos ir progimnazijos, kuriose trūksta vaikų, nereorganizuojamos į darželius ar į darželius–mokyklas. Tokiu būdu iš dalies galima būtų spręsti ikimokyklinių įstaigų problemą, tuo pačiu neeikvotume lėšų tuščioms patalpoms valyti, šildyti, prižiūrėti. Tam reikia politinės valios ir greitų sprendimų.
Tačiau valdančioji dauguma nerodo iniciatyvos šiems svarbiems miesto klausimams spręsti. Tai dar vienas Artūro Zuoko valdančios daugumos neūkiškumo ir aplaidumo pavyzdys.
Lyderiai pagal ugdymo sąlygas, autsaideriai pagal ugdymo pasiekimus
Suprantama, kad didžiulė atsakomybė dėl susidariusios situacijos tenka ir Lietuvos lenkų rinkų akcijos (LLRA) politikams, kuriems patikėti švietimo reikalai Vilniaus mieste. Kaip jau nekartą buvo skelbta, ši frakcija daugiausia rūpinasi lenkiškomis ir rusiškomis mokyklomis, stengiasi sudaryti joms išskirtines sąlygas. Kaip ir dabar, palyginus lenkų, rusų mokyklų plotus tenkančius vienam mokiniui su lietuviškomis, matosi, kad jie yra gerokai didesni. Pavyzdžiui, Adomo Mickevičiaus gimnazijos vienam mokiniui tenkantis plotas yra 11,5 m2 , Aleksandro Puškino vidurinėje mokykloje – 13 m2, o štai Jono Basanavičiaus gimnazijoje vienam mokiniui tenka 8,8 m2, Abraomo Kulviečio vidurinės mokyklos mokiniui 10,5 m2 ploto.
Lėšos lenkiškoms ir rusiškoms mokykloms išlaikyti irgi yra didesnės, pvz., Jono Pauliaus II-jo progimnazijos mokiniui tenka 864 Lt., o Vytauto Didžiojo gimnazijos mokiniui lieka 650 Lt aplinkos lėšų. Taigi ar čia nėra lietuviškų mokyklų vaikų diskriminacija?
Atrodytų, kad lenkų ir rusų mokyklų mokiniai, turėdami išskirtines sąlygas, gaudami 20 proc. didesnius mokinio krepšelius ir didesnes aplinkos lėšas, galėtų ir turėtų džiuginti savo pasiekimais.
Tačiau pagal žurnalo „Veidas“ atliktą šalies mokyklų reitingavimo sistemą šių mokyklų pasiekimai yra daugiau negu kuklūs: iš 432 reitinguotų mokyklų Joachimo Lelevelio vidurinė mokykla, seniausiai turinti vienas iš geriausių sąlygų Vilniaus mieste, užima vietą tik ketvirtajame šimtuke (312), S. Kovalevskojos vidurinė mokykla yra 283 vietoje; J. Kraševskio vidurinė mokykla – 269 vietoje, Lazdynų vidurinė mokykla – 259 vietoje ir t.t.
Tuo tarpu Gabijos gimnazija, kuri yra perpildyta ir dirba dviem pamainom, užima aukštą 13 vietą, J. Basanavičiaus gimnazija yra 18 vietoje; Žvėryno gimnazija, kuri taip pat yra perpildyta yra 19 vietoje, Vytauto Didžiojo gimnazija užima 23 vietą ir t. t.
Šie rezultatai rodo, kad ne vien turimi plotai lemia ugdymo sėkmę. Žymiai svarbiau, kaip ir kam tie plotai, apskritai – lėšos, yra panaudojamos. Tai įrodė mokyklos, kurios pasiekė kur kas geresnių rezultatų, dirbdamos gerokai prastesnėmis sąlygomis.
Investicijos į švietimą turi būti pamatuotos, priešingu atveju bus ir toliau einama lėšų švaistymo keliu. Tai tą dabar ir daro miesto valdančioji dauguma.
LLRA ir šių mokyklų vadovai turėtų ne vien „kovoti“ tik dėl išskirtinių sąlygų savo mokykloms ir mažiau politizuoti ugdymo procesus, o nukreipti savo pastangas ugdymo kokybei, mokinių raštingumui. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti žydų Šolomo Aleichemo vidurinė mokykla, kuri įsikūrusi darželio patalpose ir nuolat pasiekia aukštus ugdymo rodiklius.
Taigi A. Zuoko valdančioji koalicija, mažindama investicijas švietimui ir jas panaudodama neefektyviai bei nesąžiningai, daro didžiulę žalą mokinių raštingumui, ugdymo kokybei. Politizuota švietimo tinklo pertvarka, jo neefektyvus valdymas stumia sostinės švietimą į stagnaciją. Ikimokyklinių įstaigų lankytojai tapo valdančiosios daugumos politikos įkaitais.
Ar to nusipelnė mūsų miesto jauniausi piliečiai?