„Iš tiesų sunkių, neįveikiamų užduočių egzamine nebuvo. Tačiau džiūgauti anksčiau laiko tikrai nevertėtų: labai gali būti, kad egzamino rezultatai daugelį nuvils ir šokiruos“, – perspėjo matematikos mokytoja ekspertė Rita Grigelienė.
Mokytoja įsitikinusi: didžiajai daliai egzaminą laikiusių moksleivių objektyviai pristigo laiko. Rezultatus gali „numušti“ ne dėl nemokėjimo, o per skubėjimą pražiūrėti dalykai, priveltos klaidos.
– Vaizdas – ganėtinai prieštaringas: egzamino užduotys nebuvo neišsprendžiamos, bet džiaugtis nėra ko. Kodėl gi taip?
– Kasmet per tą patį egzamino laiką atliekamų užduočių skaičius tik augo: 2009 metais jų buvo 19, 2010 ir 2011 metais – 22, pernai ir šiemet – jau 31.
Dvylika užduočių, vertinamų 1 tašku, kurias atliekant reikia pasirinkti teisingą atsakymą (galima spręsti, o galima pabandyti atspėti). Dvylikos uždavinių atsakymus reikia surašyti atsakymų lapuose ir gauti du taškus už teisingą atsakymą (jei suklydai – nulis). Ir tik paskutiniųjų 9 uždavinių sprendimus reikia užrašyti.
Mokiniai priversti skubėti, rašyti gerai neapgalvoję. Daugumai tai sunku, juk ne visų vienodas mąstymo greitis. Suklysti gali ne tik galvodamas, bet ir skubėdamas užrašyti. Iš tuoj po egzamino įspūdžiais pasidalijusių mano pačios mokinių nebuvo nė vieno, kuris būtų džiaugęsis, kad viską atliko. Kai kurie paskutiniųjų užduočių net nespėjo apgalvoti.
Apmaudu, kad matematikos egzaminas tampa ne mąstymo, tik žinojimo patikrinimu, kuriame labai daug lemia greitis. Jeigu tik moksleivis truputį lėtapėdis – jis gali puikiai mokėti matematiką, bet pristigs laiko. O juk yra tokių, kurie negali taip staigiai visko sugalvoti – reikia keleto minučių, o jų čia kaip tik ir nenumatyta.
Tokių, pristigusių laiko apgalvoti ir teisingai išspręsti, turėtų būti dauguma. Todėl ir manau, kad negali būti labai geri rezultatai.
– Dažnas moksleivis, pasakodamas egzamino įspūdžius, minėjo, kad užduotyse buvo ganėtinai daug „kabliukų“, kuriuos vieni laiku pastebėjo, kiti – užkliuvo. Kokie jie buvo?
– Kokio ypatingai sunkaus uždavinio net ir nebuvo, tačiau jei žvelgsime vidutinio mokinio akimis, užduotys iš tiesų – ne iš lengvųjų. Kita vertus, pati matematika – toks jau mokslas, ir per valstybinį egzaminą neturi būti lengva.
Tarkime, 8 užduotis su logaritmine nelygybe, kai pagrindas yra didesnis už nulį ir mažesnis už vienetą, ar 6 testinis uždavinys – abiem atvejais teko pagalvoti. Bet tai – tradiciniai „kabliukai“, mes jų mokome per pamokas, ir gabesnieji tikrai turėjo atkreipti dėmesį.
Netgi dažno moksleivio kaip ypač sunki ar sudėtinga minima paskutinioji egzamino užduotis nebuvo nei visiškai nauja, nei itin sudėtinga. Tai judėjimo uždavinys, kuriame galėjo keblumų sukelti tai, kad trys sąlygoje minimi dviratininkai važiuoja viena kryptimi ir skirtingais greičiais. Taip, sąlyga – ne visai tradicinė, bet dauguma, turėdami daugiau laiko, ją būtų nesunkiai išgliaudę.
Apmaudu, kad lėtesni abiturientai blaškėsi tarp pirmųjų užduočių, kurių sprendimas ne toks svarbus, ir kai egzamino laikui senkant perėjo prie tų sudėtingesnių užduočių – jau buvo pernelyg įsitempę, pavargę, nebeturėjo kada apgalvoti. O jų daug, devynios užduotys trečioje dalyje. Šiaip imant, ir tie uždaviniai nėra sunkūs: ir plotą, ir greitį buvo galima suskaičiuoti, bet tai dažnu atveju buvo daroma per vėlai.
– O jei toks, koks yra dabar, egzaminas būtų privalomas? Ką reikėtų daryti, kad abiturientų žinių patikrinimas būtų išmintingesnis?
– Manau, kad privalomo matematikos egzamino nereikėtų – ypač tokio, koks yra dabar, kai reikalaujama itin didelio sprendimo greičio. Gal čia ir yra toji atranka – jei sugebi mąstyti ir orientuotis greitai, įgyji konkurencinio pranašumo.
Tačiau žinau atvejų, kai net ir kai kurie stiprūs matematikos olimpiadų nugalėtojai atsisako dalyvauti „Kengūros“ testuose: jiems reikia pagalvoti – o ten reikalaujama daryti viską labai greitai.
Taigi manau, kad prieš įvedant privalomą matematikos brandos egzaminą reikia apsispręsti, ko mes galų gale norime iš tų jaunuolių. Ar turime išmokyti matematikos pagrindų? Ar patikrinti absoliučiai visas jo matematines žinias?
Štai dabartiniame egzamine per 30 užduočių. Kiekviena – specifinė, skirta patikrinti kurios nors matematikos srities žinias. Jei tas užduotis imtume kiekvieną atskirai, – jos tikrai nėra neišsprendžiamos, bet kai jos visos su „kabliukais“, ir dar palikta mažai laiko?
Manau, jau akivaizdu, kad egzamino struktūrą reikėtų keisti. Gal vertėtų atsigręžti į tai, kaip ir ko mes moksleivį mokome mokykloje? Juk štai per pamoką reikalaujame užrašyti matematinės kalbos simbolius, mokome uždavinį sprendžiant pagalvoti. Bet per egzaminą lėtesnis moksleivis, pradėjęs viską rašyti ir galvoti, taip, kaip mokėme, – nebespės.
