Geras laikas dėl to, kad žiniasklaidoje ir aktyvesnių piliečių kalboje plačiai pasklidusi tema – Kauno modernųjį centrą bus siekiamas įtraukti į UNESCO paveldo sąrašą. Buvęs Kultūros ministras Arūnas Gelūnas neseniai naujienų portalams duotame interviu entuziastingai pasisakė už tai. Argumentus, kodėl to turime siekti ar kodėl tai būtų pražūtis miesto centrui paliksiu kitiems autoriams. Labiau įdomu, kaip tai formuoja bendrą miesto veidą.
Kaunas išsiskiria iš kitų šalies didmiesčių tuo, kad turi ryškią savo istorinę bei kultūrinę dvasią. Buvęs menku regiono centru, augo ir klestėjo XX a. 3-4 dešimtmetyje. Vėlesniais laikais tapo pramonės centru ir, stipriai išsiplėtęs, miestas neteko savojo identiteto, gimusio istorinės Laikinosios sostinės metais. Mano pasiūlymas Kaunui ir būtų pateikti save kaip tarpukario dvasią išlaikiusį miestą. Tam pasitarnautų daugybė dalykų.
Visų pirma, puiki ir minėtame A. Gelūno interviu išgirta architektūra. Naujamiestyje ir jo prieigose yra išsilaikę dešimtys Modernizmo stiliaus statinių, keletas jų laikomi šio stiliaus etalonais. Centras nėra didelis, statinių koncentracija gana aukšta, kas padėtų miestui kurti „modernizmo maršrutą“ (kaip populiaru užsienyje, aplankant svarbiausius objektus, išsidėsčiusius tarp Ąžuolyno, Kristaus prisikėlimo bažnyčios ir muzikinio teatro, įskaitant Donelaičio gatvę, funikulierių, Paštą). Laisvės alėja, kol dar nėra restauruota, gali būti pertvarkoma atitinkamam stiliui, remiant autentiškų statinių renovaciją.
„Moderniausias“ šalies miestas taip pat galėtų savo išskirtinumą pabrėžti įkurdamas Kauno istorijos muziejų, kuriame būtų pasakojama regiono istorija, teikiant ypatingą dėmesį tarpukariui (muziejus, ar bent pastarasis filialas galėtų kurtis Istorinėje prezidentūroje). Muziejus, kartu ir turizmo informacijos centrai taptų miesto istorijos, naujo grafinio identiteto platintojai.
Tarpukario kultūra – muzika, kinas, spauda – taip pat turėtų atrasti savo vietą. D.Dolskiui paminklas jau pastatytas, bet reikėtų plėsti to laikmečio asmenybių, jų darbų populiarinimą, viešinimą, atrasti naujų aktualių vardų, jų sąsajų su užsienio veikėjais. Būtent to laiko kabaretinė muzika galėtų skambėti viešose įstaigose, skelbimų lentos, plakatai, iškabos, stotelės išlaikytų to meto stilistiką, šriftus, spalvas.
Miesto kaip tarpukario tradicijų nešėjo įvaizdį šiuo metu palaiko ir viena alaus darykla, kurios produkcijai kuriamos reklamos sugrąžina į tuos laikus. Geranoriškai ir daugiau mieste veikiančių įmonių savo produkciją galėtų ženklinti Kauno simbolika. Taip pat būtų sveikintinas ir verslininkų iniciatyvumas kuriant naujas tarpukario stiliaus užeigas, ar pritaikant dvasią transportui, parduotuvėms ir kitoms paslaugoms.
Toks miestas galbūt neturėtų konkurentų regione, būtų įdomus, patrauklus ir išskirtinis, pažymėtų kitus privalumus (investuotojams – patogi geografinė padėtis, turistams – istorinis senamiestis, daugybė muziejų). Teko ne kartą ieškoti žodžių, kodėl turistams verta užsukti į Kauną, ir be kelių objektų paminėjimo negalėjau daugiau nieko sukurpti. Taip, miestas aptriušęs ir nesiskiria niekuo nuo dešimčių kitų Europos miestų. Galų gale, jau vien šalies kontekste neprošal būtų pakeisti miesto įvaizdį, - vietiniai turistai taip pat labai laukiami.
Gali atrodyti, kad tokie pakeitimai yra dirbtiniai, kad Kaunas nėra maža gyvenvietė, kuri gali kurti save iš naujo, išmėginti rizikingas idėjas. Bet nepamirškime, kad miestas traukiasi, turistai savaime nepradeda jo atrasti, o turimas kultūrinis paveldas yra apleistas ir greit gali visai išnykti. O stiprus ir vientisas įvaizdis pasiekiamas pajungiant viską, įskaitant ir miesto šventes, festivalius. Nepamirškime, kad dauguma miestą lankančių atvykėlių yra šio regiono gyventojai, tad kurkime jiems įdomų turinį.
Mano siūloma vizija – viena iš daugybės (?) galimų. Bet ji naudinga dėl to, kad miesto gyventojai savo miestą suvokia kaip tarpukario simbolį, tai palaiko ir verslininkų iniciatyvos. Šitai jau yra stiprus ženklas – tikėdami ir žinodami, ką darome, galime apie tai garsiai ir plačiai pasakoti kitiems. Be abejo, to dar nepakanka – patys žmonės turi palaikyti šią idėją, verslininkai – į tai investuoti, o svarbiausia – Savivaldybės pozicija.
Priimti sprendimai turėtų būti tikslūs, konkretūs ir nepriklausyti nuo besikeičiančios daugumos ar mados vėjų. Miesto įvaizdis kuriamas ilgai ir patampa jo dvasia. Į miestą su gera atmosfera norisi sugrįžti, ir Eifelio bokštas ar Gugenheimas tam nėra būtinas.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Turi savo viziją? Pasidalink el.paštu pilieciai@delfi.lt