Vakarų pasaulyje jau gana senai kai kuriose šalyse yra priimta vietoje žodžių „tėvas“ ir „motina“ naudoti neutralius atitikmenis, pvz. anglų kalboje „parent I, parent II“ – tam, kad nebūtų užgautos homoseksualių asmenų teisės. Lietuvoje į tokį reškinį buvo visada žvelgiama, švelniai tariant, nelabai palankiai. Bendraujantieji su užsieniečiais kalba, kad lietuviai čia ne vieniši - labai didelė dalis tų pačių šalių gyventojų nėra patenkinti tokia tvarka.
Juk net toje pačioje Olandijoje, pagarsėjusioje kaip pirmoji šalis pasaulyje, legalizavusi homoseksualias santuokas, dauguma visuomenės, kiek žinau, yra tradicinės šeimos, gyvena tradicinėmis vertybėmis, nemažai iš jų tikintys ir dažnai galbūt nėra patenkinti tokia tvarka. Dažnai žmonių nenorą viešumoje reikšti protesto lemia tai, kad žmonės elementariai bijo baudų, kurias galima gauti už „hate speech“. Tačiau kodėl dėmesys kreipiamas tik tada, kai įžeidinėjami homoseksualūs asmenys ir niekada – kai pažeidžiami tradicinėmis vertybėmis gyvenančių žmonių teisėti interesai? Juk iš tiesų šiais laikais jau reikėtų kalbėti ne apie homofobiją, o apie heterofobiją.
Ar tokie dalykai, kaip Tėvas I ir Tėvas II, tikrai nepažeidžia didžiosios visuomenės dalies teisių? Juk dauguma visuomenės narių yra tradicinės, kaip dabar priimta vadinti – heteroseksualios orientacijos, ir tradicinė šeima, kurioje vaikus pradeda ir juos augina tėvas ir motina, tradicinėmis vertybėmis gyvenantiems žmonėms yra savaime suprantama norma ir siekiamybė. Taip augome mes, mūsų tėvai, mūsų seneliai ir daugybė žmonijos kartų iki mūsų.
Mūsų, heteroseksualių žmonių, augančių tradicinėse šeimose, ar bent jau idealu laikančių tradicinį, tūkstantmetį šeimos modelį, yra, kiek žinau, absoliuti,dauguma (...). Tokiu atveju, kyla klausimas: kodėl mes, būdami dauguma, turime taikytis prie mažumos? Kiek yra asmenų visuomenėje, kuriuos, anot jų, diskriminuoja tėvo ir motinos paminėjimas dokumentuose? Kažin ar daugiau, nei keli procentai. Tai kodėl reikalavimai, kurie yra keliami tokios mažos visuomenės dalies, tampa privalomi visiems? Juk visi žinome, kad paprastai mažuma taikosi prie daugumos, o ne atvirkščiai. Bet šiuo atveju gaunasi taip, kad mes, būdami dauguma, turime prisitaikyti prie mažumos poreikių.
Ar tai nėra diskriminacija ir heterofobija? Juk homoseksualūs asmenys kitose Europos ir Amerikos šalyse tokį reikalavimą grindė tuo, kad žodžiai „tėvas“ ir „motina“ oficialiuose dokumentuose pažeidžia jų teises ir juos diskriminuoja, skleidžia homofobiją. Bet kodėl paisoma yra tik homofobijos, o į heteroseksualių asmenų reikalavimus yra atsižvelgiama žymiai rečiau (tiksliau, manau, labai retai)? Mes irgi galime jaustis diskriminuojami. Jeigu homoseksualūs asmenys galvoja, kad visuomenėje „tvyro homofobijos atmosfera“, tai mums, tradicines vertybes palaikantiems, vis dažniau ima atrodyti, kad didele problema tampa heterofobija.
Mus, tradicinėmis vertybėmis gyvenančius žmones, o ypač tikinčiuosius, kaip augusius tradicinėje šeimoje su tėvu ir motina, manau, diskriminuoja siūlymas dokumentuose rašyti homoseksualiems asmenims priimtinus „Tėvas I“ ir „Tėvas II“. Atsiprašau, bet aš augau ne su dviem tėvais ar su dviem motinomis. Aš gimiau (kaip ir visi) iš dviejų priešingos lyties žmonių ir nuo mažens mačiau būtent tokį, o ne kitokį šeimos modelį. Homoseksualus šeimos modelis su tos pačios lyties globėjais man yra absoliučiai svetimas, tai kodėl turiu pildyti dokumentus pagal jį? Kodėl negalima naudoti skirtingos dokumentacijos heteroseksualiems ir homoseksualiems asmenims? Kodėl mes turime nusileisti ir susitaikyti su tuo, kad mūsų heteroseksualus šeimos modelis nustojamas atspindėti oficialioje dokumentacijoje?
Kodėl tradicinių šeimų atstovai, pildydami dokumentus, turi vadintis sunumeruotais tėvais? Jeigu žmonės nėra homoseksualūs, tai visai natūralu, kad toks jų prigimties neatitinkantis dokumentacijos modelis juos natūraliai gali įžeisti. Ne tik „gali“, bet ir iš tikrųjų įžeidžia. Tačiau kažkodėl apie heterofobiją niekas tokiais atvejais net nekalba – blogai yra tik homofobija, homoseksualių asmenų teisės, o jau jūs, tradicinių šeimų atstovai, susitaikyte su tuo, kad jums reikia vadintis sunumeruotais tėvais, kad neįžeistumėte homoseksualių asmenų, kad jūsų vaikams darželyje gali pasakoti apie du princus, mokykloje gali reikėti mokytis lytinio švietimo apie homoseksualizmą pamokų, kas jau vyksta kai kuriose Vakarų šalyse, ir t.t. Bet kodėl mes turime tylėti? Juk mes irgi turime teises.
Manau, kad niekas šiais laikais homoseksualių asmenų neužmėto akmenimis, nesodina ant kuolo ir nemeta iš darbų dėl orientacijos. Šiais laikais jie gali gyventi pagal savo polinkius ir sąžinės balsą. Bet ar neatrodo, kad nurodinėjimai, ką heteroseksualūs asmenys turi rašyti dokumentuose apie tėvystę, ką turi mokyklose mokytis tradicinėse šeimose augantys vaikai ir t.t. yra lindimas ne į savo daržą? Homoseksualūs asmenys pageidavo tolerancijos jų gyvenimo būdui – ją gavo. Mes jau įpratome ramiai reaguoti į tai, kad homoseksualizmas egzistuoja, ir susitaikyti su tuo. Bet deja, poreikiai vien orientacijos toleravimu neapsiriboja. Atsiranda poreikis tuoktis, netgi įsivaikinti. Dabar – jau ir dokumentacija, diskriminuojanti heteroseksualias šeimas. Kai homoseksualių asmenų norai ima brautis į heteroseksualių asmenų sferą, mes negalime tylėti. Ir tai mūsų teisė.
Gerbiami homoseksualūs asmenys, gal leistumėte mums, didžiajai daliai visuomenės, patiems nuspręsti, ar mes norime būti tėvai ir motinos, ar sunumeruoti „tėvas I, tėvas II“, ar mes norime, kad mūsų vaikams darželiuose sektų pasakas apie du princus, kad mokyklose mūsų vaikai mokytųsi lytinio švietimo pamokose apie homoseksualizmą? Tai yra mūsų vaikai, ir mes juos auklėjame taip, kaip mums atrodo teisinga ir kaip mus auklėjo pačius. Tai, manau, yra mūsų sfera (...).
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!