Įkvėpė... dulkių siurblys
Šokio spektaklio „Lietuva brangi“ koncepciją padeda suprasti ne tik Maironio poezija ir istoriko Egidijaus Aleksandravičiaus idėjos, bet ir dulkių siurblio garsai. Būtent su šiuo prietaisu besidarbuodama Danijoje ir bandydama gintis nuo „vergų“ darbo monotonijos, Austėja ėmė dainuoti ir diriguoti dainą „Lietuva brangi“.
Tai nebuvo pirma pažintis su dainavimu. Austėja mokėsi muzikos mokykloje, taip pat dainavo pas garsųjį džiazo pedagogą Artūrą Noviką Vilniuje, lankė privačias klasikinio dainavimo pamokas Kauno Juozo Gruodžio konservatorijoje. Tuomet buvo atrasta ir Austėjos savybė dainuoti šokant – taip jai lengviau. O dirigavimo pradžiamokslį baigė muzikos mokykloje vaikystėje, kur, tiesą sakant, Austėja nuobodžiaudavo, nes jai trūkdavo žaismingumo.
Tarsi migruojantis paukštis
Austėja trejus metus šoko Kauno šokio teatre „Aura“, vėliau išvyko į užsienį ir mokėsi Zalcburgo eksperimentinėje akademijoje, pagal mainų programą studijavo Helsinkio teatro akademijoje, baigė šiuolaikinio šokio studijas Islandijos menų akademijos Teatro fakultete.
„Sužavėjo islandų atsipalaidavimas, jų gebėjimas eksperimentuoti. Didelį įspūdį paliko suomių menas. Jie moka būti saviti, nuoširdūs, trapūs. Helsinkyje pamačiau labai daug įdomios kūrybos – žmogus nebijo būti nei keistas, nei gražus, nei negražus“, – sako Austėja.
Kartu su kolegomis suome Lotta Suomi, islande Ásrún Magnúsdóttir, dane Lea Vendelbo Petersen Austėja suformavo meninį kolektyvą „Foreign Mountain“. Šokėjos laimėjo Šiaurės šalių kultūros fondo stipendiją, planuoja važiuoti į Latviją.
„Lietuva, jos kultūra mane įkvepia, bet noriu pasižvalgyti po pasaulį, išskleisti sparnus. Reikia atrasti iš naujo, kaip funkcionuoti Lietuvoje, nes penkerius metus čia negyvenau. Mane daug kas laiko Lietuvoje, atsiranda veiklos, bet norisi ir pakeliauti“, – sako Austėja, jau susikrovusi lagaminus į Daniją.
„Noriu būti savimi“
„Patriotizmo tematika man labai įdomi. Dažniausiai susiduriu su dviem kraštutinumais: arba kategoriškai neigiamas patriotiškumas, arba pereinama į kitus kraštutinumus – nacionalizmą, rasizmą. Esu prieš radikalizmą. Nereikia sureikšminti patriotiškumo – galiu būti tikra lietuvė ir gyvendama svetur. Spektaklyje dainuoju Amerikos lietuvių vasaros stovyklų patriotines dainas. Gyvendama užsienyje pastebėjau ir įvertinau tai, kuo esame kaip tauta vertingi“, – teigia spektaklio autorė ir atlikėja.
Spektaklyje daug prasminių lygmenų, kurie turi skatinti diskusijas. Autorė klausia: kas mes tokie? „Tai mano laikas keisti ir daryti tai, ką noriu, galų gale, pasikliauti savo instinktais. Tai anarchistinė mintis, bet manau, kad žmonės turėtų daryti tai, kuo džiaugiasi. Anarchija – nebūtinai destrukcija. Man anarchija – nenoras įtikti nei vieniems, nei kitiems. Skristi reikia su savo plunksnomis, o ne ieškoti svetimų“, – mano šokėja.
Austėją įkvėpė ir tai, kaip islandai palaiko vienas kitą. Jie be galo pasitiki savimi – tas jausmas šiek tiek perdėtas, kontrastuojantis su lietuvių pernelyg dideliu savęs menkinimu.
„Ir lietuviai gali daryti taip, kaip nori. Aš nuspręsiu, kaip noriu šokti. Jei turiu priežastį, galiu parodyti scenoje bet ką. Noriu revoliucijos, noriu veržtis per nusistovėjusį norą įtikti, įrodyti, kad esu geriausias. Pasaulyje jau seniai kitos tendencijos – žmonės atsipalaidavę, jei nori, menus kuria rūsyje, jei nori, rodo per televiziją. Gali į daug ką žiūrėti su humoru. Kaip pats žiūrovas jaučiasi, taip jis priima tai, ką mato scenoje. Jei kūrinys supykdo, turi galvoti ne apie kūrinį, o apie save“, – mano Austėja.
Nusivilkti sutaną
Spektaklio pradžioje, skambant M. K. Čiur-lionio „Beauštanti aušrelė“, sutana vilkintis Maironio personažas komiškai nukrinta iš dangaus. Šokėja nusivelka sutaną – atsisagsto 33 sagas. Šis erotiškumo turintis veiksmas pinasi su skaičių simbolika.
Spektaklyje 33 kartus kartojamas šūkis „Lietuva – lietuviams.“
„Jubiliejiniais Maironio metais Vilnius buvo išklijuotas poeto portretais – jauno ir vyresnio. Mes kūrėme afišos portretą pagal jo jauno atvaizdą. Gal vieni praeis pro šalį, kiti susidomės, supras, kad tai – ne Maironis. Šis portretas kaip žinutė, kurią galima interpretuoti labai įvairiai“, – sako A. Vilkaitytė.
Naujoji mūza – Žemaitė
Austėjai artimas feminizmas: „Jį įžvelgiu folklore. Moteris vaizduojama ne tik prie puodų, bet ir kaip stipri asmenybė.
Domiuosi prieškario Lietuvos istorija ir literatūra. Mano naujoji mūza – Žemaitė. Laukiu, kada galėsiu užsirišti skarelę ir pasakyti revoliucinę kalbą. Turiu revoliucingumo ir noro įkvėpti kitus. Šokis turi būti atpažįstamas kaip meno šaka, o ne klišės. Norisi kuo mažiau konformizmo: kažką dirbu, uždirbu... Norisi gyvenimo aistros, judėjimo, kilimo. “
