Tokio dar nebuvo
O viskas buvo visai kaip tikroje pasakoje: kartą gyveno du tėčiai, grafikos dizaineriai. Abu augino mažas dukreles. Abu daug dirbo. Vienas tėtis Andrius Kirvela žiūrėdamas į savo mažąją niekaip negalėjo atsistebėti, kaip greitai ji ūgtelėjo.
„Rodos, vos dieną užtrukau darbe prie naujo projekto, ir mažos rankutės, sugriebusios už ausų, nebe tokios ir mažos. Gal čia ne rankutės išstypo, gal čia manęs per tuos darbus tapo mažiau“, – susimąstė jis. Kitas tėtis Gediminas Šiaulys jam pritarė. Taip abiem tėčiams kilo idėja sukurti spektaklį. Iš tiesų vaidinimą tėvams, bet tokį, kad jį žiūrėdami nenuobodžiautų ir vaikai. Tokį, kokio iki šiol Lietuvos teatrų scenose dar nebuvo.
„Dukrai šiek tiek paūgėjus pradėjau ją vedžiotis į renginius, spektaklius vaikams. Pastebėjau, kad teatre ji dažnai nuobodžiauja. Taip tarsi savaime ėmė kilti minčių, ką būtų galima padaryti, kad vaikas labiau įsitrauktų, kaip išvengti nuobodulio. Kadangi mes su Andriumi kuriame animaciją, sugalvojome pasitelkti ją siekdami sudominti mažuosius žiūrovus“, – prisimena Gediminas.
Idėja virto kūrybiniu eksperimentu – vaikams patraukli animacija jungiama su gyva aktorių vaidyba. Tėčiai į pagalbą pasikvietė teatro laboratorijos „Atviras ratas“ komandą ir atsirado naujas spektaklis, kuriame su profesionaliais aktoriais vaidina ir animaciniai personažai. Kūrybinis procesas įtraukė visus, todėl net sunku pasakyti, kas buvo režisierius.
„Sužinoję, kad kūrybinis duetas „PetPunk“ nori kurti spektaklį vaikams, mes, grupė aktorių – aš, t. y. Justas Tertelis, Marija Korenkaitė, Jonas Šatkus, Giedrius Kiela, Eimantas Bareikis ir Benita Vasauskaitė, visi vaidinantys „Atviro rato“ ir Keistuolių teatro spektakliuose ir turintys nemažai tokios patirties, iš pradžių sumanymą vertinome skeptiškai. Tačiau jau per pirmą susitikimą užsimezgė artimas ryšys, supratome, kad galime kalbėti, o kai gali kalbėtis, gimsta kūryba“, – sako pagrindinio tėčio vaidmens atlikėjas J. Tertelis.
Neignoruokite fantazijų
Vaidinti drauge su animaciniais personažais aktoriams buvo nauja patirtis, kurią Justas pavadina specifiška. „Iki tol buvau vaidinęs tik kartu su lėlėmis. Man padėjo supratimas, kad už animacinio personažo yra jo kūrėjas Gediminas, kuris jį valdo ir su kuriuo bendrą kalbą turi rasti mano kuriamas veikėjas tėtis“, – praveria kūrybinės virtuvės duris J. Tertelis.
Kūrėjams labai pravertė asmeninė jų patirtis: Andrius ir Gediminas yra tėčiai, o Justas, kuris pats vaikų dar neturi, rėmėsi savo šeimos pavyzdžiu. „Mano dukrai penkeri, o Andriaus – ketveri. Tokio amžiaus vaikai dar nesėdi prie kompiuterių, taip elgiamės mes, tėvai. Todėl norėdami ramiai, netrukdomi vaikų dirbti turime sugalvoti jiems užsiėmimų“, – pasakoja Gediminas.
Tam ne visuomet yra laiko, todėl mažieji ima fantazuoti, kurti savą įsivaizduojamą pasaulį. Pasak G. Šiaulio, kurio dukra taip pat turi išgalvotų žaidimų draugų, „Tėčio pasakos“ kūrėjai siunčia žinutę tėvams: neignoruokite vaikų fantazijų pasaulio, o įsitraukite į jį, bent keletą kartų per dieną atsitraukite nuo darbų ir pakluskite jų diktuojamoms taisyklėms.
„Kadangi aš kol kas tėtis esu tik scenoje, vertinu mūsų bendrą kūrinį atsižvelgdamas į Lietuvos teatro vaikams kontekstą. Spektaklio unikalumas – ne tik jo išraiška, animacijos pritaikymas, bet ir pati tema. Vaidinimas skirtas lyg ir visai šeimai, bet pagrindinė žinutė adresuota tėvams. Tiems, kurie anksčiau vaikus sekmadieniais 12 valandą nuvesdavo į vaikišką spektaklį, o patys tuo metu pasnausdavo ar tiesiog pailsėdavo po audringo šeštadienio vakaro“, – ironizuoja J. Tertelis.
„Tėčio pasaka“ iš kitų spektaklių vaikams išsiskiria tuo, kad jos išraiškos priemonės labai patrauklios mažiesiems žiūrovams, neįprastos, todėl padeda išlaikyti jų dėmesį. Tačiau pagrindinis veikėjas yra tėtis, kuris primena suaugusiesiems: tėvai, nepalikite savo atžalų vienų ilgai, nes jų fantazija beribė, ji gali nunešti juos taip toli, kad susigrąžinti bus labai sunku, aiškina aktorius.
Kurdamas tėčio personažą Justas prisiminė savo tėtį, kuris jį ir du jo brolius, anksti netekusius mamos, užaugino pats vienas: „Tėtis man visuomet buvo ir yra tikras idealas, vienas svarbiausių žmonių gyvenime, man augant, formuojantis kaip asmenybei. Nors tėtis ir buvo labai užsiėmęs, sugebėdavo rasti mums laiko. Tikiuosi, kad būsiu į jį bent kiek panašus augindamas savo vaikus.“
Scenoje – kaip gyvenime
Gediminas dalijasi mintimis, kad tėvystė – vaiko stebėjimas, tarsi žiūrėtum į jį pro didinamąjį stiklą. Ne jo ignoravimas, o įsitraukimas į bendrus žaidimus. Tai nepaprastai įdomu, tikina jis. Gediminui vaikystėje pasakas skaitė ir sekė mama, nes tėvai išsiskyrė, kai jis dar buvo mažas. Mamos pasakos jam padėdavo užmigti. Tapęs tėčiu Gediminas pats savo dukrai dažnai seka pasakas.
„Paprastai iš pradžių paskaitau knygutę, o paskui užgesiname šviesą ir tada pasaką pasakoju. Dabar dažniausiai – apie inkilą, „Tėčio pasakos“ veikėją. Jis dukrai labiausiai iš visų įsiminė. Todėl turiu nuolatos kurti skirtingas istorijas apie šį personažą“, – šypsosi Gediminas. Justas dar priduria, kad spektaklyje, be animacinių personažų ir aktorių kuriamų veikėjų, veikia ir įspūdingos lėlės.
Pašnekovai sako, kad patys būdami maži įsivaizduojamų žaidimų draugų neturėjo. Justas prisimena, jog vaikystėje labai mėgdavo užsidaryti kambaryje ir pasinerti į savo susikurtą pasaulį, dažniausiai tai būdavo džiunglės, kuriose jis medžiodavo, gaudydavo liūtus.
Gediminas fantazuodavo stebėdamas aplinką – paveikslus, sienų įtrūkimus, dėmes ant grindų ir juos įasmenindavo.
Justo vaikystės prisiminimuose tėčio sekamos pasakos neišliko, bet jis prisimena daug skaitytų knygučių, ypač įsiminė eilėraštį „Senelės pasaka“. Gediminui didelį įspūdį darė garsaus lietuvių dailininko Stasio Eidrigevičiaus iliustruotos vaikiškos knygos, jų originaliomis iliustracijomis jis ypač žavėjosi.
Koks J. Tertelio kuriamas tėtis, kuo jis jam artimas? „Jis toks pat užsiėmęs, kaip ir aš, todėl labai gerai jį suprantu, – aiškina aktorius – Jis, kaip ir visi tėčiai, daug dirba. Tėvai daug dirba dėl vaikų, bet darbas taip įtraukia, kad jie nebepastebi savo vaikų“. „Tuoj tuoj“, – sako pagrindinis veikėjas, dukters kviečiamas pažaisti. Nesulaukusi tėčio mergaitė susikuria žaidimų draugą, o pagaliau nuo kompiuterio atsitraukęs tėtis leidžiasi į nuotykius dukters vaizduotės šalyje.
„Tėvai dirba, kad vaikams būtų geriau, o vaikams geriau, kai tėvai nedirba“, – pastebi paradoksą Gediminas. „Todėl mes linkime tėčiams išeiti iš darbo“, – juokiasi Justas. Bet tada jie neturės pinigų ir neatves vaikų į teatrą. O jeigu rimtai, tai tėčiai, kurie ateina su savo vaikais į teatrą, parodo, kad mažieji jiems rūpi, yra svarbūs. „Dėmesio, šilumos vaikams niekuomet nebus per daug“, – reziumuoja Justas. „Bet labiausiai jiems reikia meilės“, – priduria Gediminas.
