Kartą į 5 metus septyni aukščiausio rango valstybės pareigūnai susirenka Prahos arkikatedroje, kad atidarytų saugyklos duris ir parodytų tautai neįkainojamą karūną bei karališkus brangakmenius. Šį kartą dėmesį kaustė ne brangenybės, o Zemano kova su gravitacija. Svyruojantys žingsniai puikiai iliustruoja Čekijos politinę orientaciją. Neaiškus žvilgsnis, staigus poreikis kur nors atsiremti ir kreivi šleivi žingsniai primena miglotą geopolitinę orientaciją.
Kokią politiką kuria dabartinė Čekijos valdžia?
Čekija yra parlamentinė respublika. Tai reiškia, kad prezidentas atlieka ten reprezentacinę funkciją, o svarbiausi politiniai sprendimai paliekami parlamentui ir vyriausybei.
Vis dėlto, šalies vadovas turi šiokią tokią įtaką užsienio politikai. Jis gali skirti ambasadorius, jis renka ministrą pirmininką (vėliau jį turi užtvirtinti vyriausybė), o taip pat patvirtina premjero pasirinktus ministrus.
Prezidento įtaka ribota, ir pagrindinė jo funkcija tai demokratijos palaikymas ir savotiškas tarpininkavimas visuomenei ir vyriausybei. Tam tikra prasme jo politinė orientacija yra simptomiška visai šalies politikai. Šiuo metu valdanti centro-dešinės vyriausybė siunčia prieštaringus signalus. Euro įvedimo klausimu nėra vieningos nuomonės.
Ministras pirmininkas Petr Nečas nėra bendros valiutos priešininkas, tačiau jo nuomone ją įsivesti dar ne laikas. Be to, jis agituoja už referendumą dėl euro įvedimo. Užsienio reikalų ministras Karelas Schwarzenbergas yra stiprus gilesnės ES integracijos proponentas, nos yra pakankamai atsargus prognozuojant įsivedimo datą. O prezidentas Zemanas įvestų Čekijoje euro kad ir rytoj. Buvęs prezidentas Vaclavas Klausas buvo stipriai euroskeptiškos nuomonės. Šią politinę liniją palaiko taip pat parlamentinė opozicija. Trumpai tariant, nėra vieningos nuomonės ir sprendimų Europos Sąjungos atžvilgiu. Situacija įgauna kitą atspalvį, kai į geopolitinį žaidimą įsijungia Rusija.
Rusijos ir Čekijos santykiai pasikeitė tiek pat dramatiškai, kiek ir Zemano laikysena. Kai JAV prezidentas Obama paskelbė perkrovimo politiką su Rusija, Vidurio-Rytų Europos regionas liko nesupratęs ką dabar visiems daryti. Štai Varšuva nusibrėžė aiškią strategiją ir ėmė glaudžiau bendradarbiauti su Maskva. Užtat Praha laikėsi nuosaikesnės, kartais netgi priešiškos pozicijos. 2009-aisiais ji pašalino du rusų diplomatus, kaltindama juos šnipinėjimu.
Nepaisant vyriausybės veiksmų, tuometinis Čekijos prezidentas Vaclavas Klausas buvo taip pat draugiškas Rusijos atžvilgiu. Užtad Briuselyje buvo žinomas kaip vienas aršiausių euroskeptikų. Rusijos klausimu visuomenė irgi turėjo daug abejonių. Vis dėlto, panašu kad Višegrado grupė (valingai ar nevalingai) Rusijos klausimu tampa vieningesnė. Lenkijos vedama neformali grupė, dar vadinama Višegrado ketvertuku V4 (Lenkija, Čekija, Slovakija ir Vengrija) stipriai angažuojasi į Rytų Partnerystės programą. Ji neprimeta savo narėms nuomonių užsienio politikos klausimais. V4 tikslas yra stiprinti šių šalių, kaip Vidurio Europos, poziciją Europos Sąjungoje. Tad gal pamažu bandoma kurti kažką panašaus į Šiaurės šalių tarybą?
Milošo Zemano požiūris į Rusiją kiek stipresnis nei jo pirmtako. Zemanas atvirai remia rusų investicijas Čekijoje, o analitikai prognozuoja ženklų santykių atšilimą. Šitaip dalinai kartojamas Lenkijos scenarijus. Lenkijos Užsienio reikalų ministras Radekas Sikorskis nusprendė „pragmatizuoti“ santykius su Rusija, palengvino atvykimą į šalį ir siekė daugiau investicijų. Įdomu, ar būtent to siekia Zemanas.
Kol kas neaišku, kiek Čekijos prezidento pragmatizmas diktuojamas išskaičiavimu, o kiek emocijomis. Neoficialiai kalbama, jog valandas prieš pasirodant katedroje, Zemanas šventė Pergalės dieną Rusijos ambasadoje. Galbūt būtent ten savo pomėgio alkoholiui neslepiantis politikas užsikrėtė virusu. Asmeniškai nesu pro- ar anti- rusiškos politikos aršiu šalininku ar priešininku. Viskas priklauso nuo vietos ir laiko. Priemonės siekti savo interesų turėtų būti išskaičiuotos ir atidžiai apsvarstytos. Vis dėlto, iki šiol Zemanas rodė daugiau pigaus populizmo, nei profesionalaus, racionalaus ir blaivaus mąstymo.
Zemanas, buvęs komunistinės partijos narys, rėmė savo politinę kampaniją konfliktu su kitu kandidatu, Karelu Schwarzenbergu. Prezidentas naudojo aštrią retoriką ir stengėsi pagauti visų nepatenkintų piliečių balsus. Todėl sunku tikėtis, kad šis politikas suvienys aštriai susiskaldžiusią Čekijos visuomenę, kai balsai tarp jo ir Schwarzenbergo pasiskirstė praktiškai 54/46. Tai buvo, beje, pirmieji tiesioginiai prezidento rinkimai Čekijoje. Anksčiau prezidentą rinkdavo parlamentas. Tai prezidento kampanijos metu vykę antagonizmai ir arši kova turėtų baigtis. Tačiau ar galima tikėtis tokios baigties iš žmogaus, kuris krovėsi savo politinį kapitalą būtent iš priešpriešų ir susiskaldymo?
Įdomu, jog tai dar vienas Čekijos panašumas su Lenkija (apie susiskaldymą tenai rašiau čia). Kaip tyčia, susipriešinimas visuomenėje paaštrėjo atsiveriant geresniems santykiams su Rusija. Tačiau tai gali būti klaidingas įspūdis.
Milošas Zemanas dar gali nustebinti Europą. Pasikeitusi Čekijos politinė orientacija veikiausiai sąlygos šiltesnius santykius su Rusija. Taip pat tikimasi šiltesnio Prahos bendravimo su Briuseliu. Vis dėlto, konfliktu paremta politika gali ilgainiui apsunkinti ne tik Zemano, bet ir visos vyriausybės darbą. Taip pat aplinkinėms valstybėms reikia susivokti, kokią strategiją pasirinko Čekija.
Čekai turi puikų humoro jausmą. Pavydėtina sąvybė, ypač lietuviams. Vis dėlto, labai norėčiau sulaukti dienos šioje Europos dalyje, kai girtas pasirodymas viešumoje automatiškai reiškia politiko atsistatydinimą iš einamųjų pareigų. Ne vien internetinius juokelius.
Parengė Tomas Marcinkevičius