Kaip poterius kalbėjo politinių kalinių, sibiro lagerių aukų, disidentų pavardes. Ir mes jais tikėjom. Ir laisvę branginom. Ir su kitais ta laisve dalinomės. Ir nekentėm nė menkiausios komunizmo užuomazgos. Nes mus, jaunimą, taip auklėjo dėdės ir tetos, tariamai atstovaujantys laisvės ir nepriklausomybės idėjas.
Mes žinojom, kad tarybiniais laikais galėjai būti nubaustas, jei pasisakysi už savo išpažįstamas vertybes, o pastarosios nebus proletariato sąraše. Mums pasakojo, kad draudė proletariatas viską, kas jam nepatinka, ir nelabai rūpėjo jam, ką žmonės sako ir galvoja, ir ko jiems reikia. Nes ne visi turėjo tokią privilegiją – garsiai pasakyt savo nuomonę.
O daugiausiai istorijų buvo apie mėginimus užkimšti žmonėms burnas tarybinėm dešrelėm, nekokybiška degtine ir kreivais, sovietmečiu statytais vieno kambario butais, kad sotūs ir laimingi būtų, ir nekalbėtų čia apie kokias tai žmonių teises ir laisves, kai tai jiems nepriklauso. Ir net jei žmonėms nepatikdavo – tai ir išvažiuot jie niekur negalėdavo, nes sovietai saugojo savo žemę ir neleido kojos į ją nei įkelti, nei iš jos iškelti kam nereikia. Ir bijojom mes labai, keikėm (ir vis dar keikiam tą sovietmetį), net ir tie iš mūsų, kurie jo akyse nėra regėję. Skamba jis mums atgrasiai ir baisiai.
Ir štai netikėtai seime konservatorius R.J.Dagys pareiškia: „12 mėnesių laikotarpis susirasti darbą yra akivaizdžiai per trumpas, atsižvelgiant į socialinę aplinką ir darbo rinką“. Ir tai padaro po keturių metų buvimo valdžioje su partija, kuri visiems kartojo, kad patys žmonės kalti, jog nedirba, kad sovietmečiu priprato daiktus gaut už dyką ir Lietuvoje vis dar bujoja „išlaikytinių mentalitetas“.
Bet įdomiausia yra paskutinė siūlomų pataisų dalis, kur iš įstatymo siūloma išbraukti štai šį punktą: „5) gavusiems (gavusiam) socialinę pašalpą ilgiau kaip 60 mėnesių socialinė pašalpa bendrai gyvenantiems asmenims (išskyrus socialinę pašalpą vaikui (įvaikiui) ar vaikams (įvaikiams), įskaitant pilnamečius vaikus (įvaikius), kai jie mokosi pagal bendrojo ugdymo programą ir laikotarpiu nuo bendrojo ugdymo programos baigimo dienos iki tų pačių metų rugsėjo 1 dienos) arba vienam gyvenančiam asmeniui 24 mėnesius neskiriama.“ Ir kažkodėl nesiūloma pakeisti jo niekuo kitu – bedarbystės pašalpos visam gyvenimui?
Ir tada konservatoriai vieningai balsavimo salėje tokias pataisas paremia. Konservatoriai pasiūlo vargšams ne šiaip dešros po blatu, o neribotas (tiesa, šiais laikais jau ne tarybinių, o tarnybinių) dešrelių atsargas visam gyvenimui! Ir dar užteks ant kažko skaidraus, galbūt su laipsniais, viskam nuplaut. Tar(n)ybinis žmogus juk turi būti sotus ir atsigėręs. Ir gerai tarnaut.
Bet jei netyčia Tu nebūtum toks tar(n)ybinis žmogus ir žemės kokį gabalėlį Tu turėtum – tai tą žemę mes Tau apmokęstinsim (...). O jei Tu esi koks keistuolis, kuris dirba ir neturi laiko tą žemę prižiūrėt – tai Tu ją visad gali parduot. Sakai, niekas pirkt nenori? Tai gal rasi kokį daną, kuris ten kiaules užaugint norėtų, valstybę ir Tave paremt galėtų. Bet čia jau konservatoriai užbėga už akių, nes kaip ir kadais, pabėgt nuo jų gali, bet svetimšalių (o dar ypač dirbančių ir darbo vietas kuriančių – jiems tai jau tikrai nereikia), todėl jie vieningai Seime parėmė ir įstatymą draudžiantį užsieniečiams žemę parduot.
Tačiau tai ne bėda, nes visada Lietuvoje yra daug spekuliantų, kurie tą žemę iš Tavęs pigiai nupirks. Konservatoriai irgi pasirūpino, kad jie galėtų iš Tavęs nupirkti žemę. Kadangi Tu nerasi, kur ją parduot, tai gal net iš viso atiduosi ar už grašius parduosi tam, kuris tų pinigėlių turi. Ir kuris ilgai palaukęs vėliau iš to turtus susikraus. Manau, konservatoriams rūpi turtingi žemvaldžiai. „Valdžią liaudies taryboms“, žemę – taipogi. Nes žmogus Lietuvoje neturi savo nuosavybės. Viskas yra konservatorių. Ir tik jie gali pasakyt, ką žmogus gali daryti su savo turtu.
Tada atėjo toksai ponas Petras iš Gargždų ir nusprendė, kad net ir kalbėti, ko nori, negali, o ir Konstitucijoj, anot jo, nesąmonių kokių tai prirašyta apie žmonių susirinkimo teisę. Tad nusprendė P.Gražulis, kad Aukščiausios Tarybos priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija yra nesąmoninga ir joje per mažai draudimų. Konservatoriams tai vėlgi pasirodė kaip itin šauni idėja.
Apie tai vienas protingas profesorius – Vytautas Mizaras jau detaliau paaiškino. Trumpai tariant, nuo šiol būkit atsargūs dėl to, ką kalbat ir kur vaikštot, o dar jeigu ne tam žmogui už rankos paimsit – tai tuoj prisistatys jau minėta liaudies taryba arba jai tarnaujantys žmogystos ir gausit jūs baudos. Blogiausiu atveju galėsit ją susimokėt iš pono Dagio Jums skirtos bedarbio pašalpos – visvien ją gausit iki paskutinį atodūsį išleisit. Galima ir lizingu. O jei ką – tai savo vaikams galėsit perrašyt skolas. Jie irgi amžinai galės valstybės pašalpas gaut. Žodžiu, bijot nereikia, valstybė (konservatoriai) tarnaujančius parems, kol tie tarnaujantys prieš konservatorius garsiai neburnos.
Tada, lyg Dievas septintą dieną pasaulį ir žemę sukūręs, konservatoriai atsiduso. Puikią šalį gi jie čia sukūrė – prašalaičiams čia nejauku, bausti galima visus, kurie su jais nesutinka, visiems tarnybinių dešrelių ir ko nors stipriau parūpinom – kiekvienas žmogus turėtų turėt galimybę pagyventi tokiam rojuje, todėl uždrausim mes ir abortus. Kartais galbūt leisim, jeigu netyčia nėščia mergaitė sugebės įtikint liaudies tarybos atstovus, kad ją koks niekadėjęs išprievartavo. Bet jau tik jeigu labai labai aiškūs įrodymai bus. O ir žmonių pas mus mažėja.
Čia konservatorių pasaka ir pasibaigė. Taip jiems ir nesupratus, kodėl žmonių pas mus mažėja. Nedaug jiems ir iki krikščionių Dievo trūksta – visus šitus dalykus įgyvendint užsimojo vos per kiek daugiau nei vieną savaitę. O ir jaučias jie, mano galva, ne ką praščiau už Dievą, mat įsivaizduoja, kad jų nuomonė yra uber alles ir kiekvienas jų žodis - privalo įstatymu visiems lietuviams tapt (kas ten žino - gal turėtų ir ne tik lietuviams?).
Toks moralinis autoritarizmas, beprecedenčiai cenzo įstatymai besikertantys su Lietuvos Konstitucija, požiūris tiek į moterį, tiek į žmogaus nuosavybę kaip į savo nuosavą turtą yra archajiškas, kone feodalinius laikus primenantis. Pašalpų didinimai taipogi sunkiai siejasi su konservatorių deklaruotomis vertybėmis. Galiausiai nerasit nei vienoje Vakarų šalyje žmonių, kurie siūlytų tokius įstatymus. Ypač tarp konservatorių.
Gali palaikyti homoseksualus, gali nepalaikyti, tačiau tikrai nesikėsinsi į Konstitucijoje laiduotas žmonių teises, mat ne šiaip sau jos Konstitucijoje ir yra reglamentuotos. Gali žiūrėti į abortus lengvabūdiškai, o gali žiūrėti labai rimtai, tačiau nežiūrėsi į moters kūną kaip į kokį miško inkilėlį, kuriame kregždutės kiaušinėlius deda. Galų gale, gali užjausti žmones, kuriems nepasisekė ir pasistengti jiems padėti, tačiau nesistengsi atimti iš jų motyvaciją susikurt geresnį gyvenimą. Ir juoba nekursi precedentų plauti iš valstybės socialinio sektoriaus, kuris ir taip vos krypuoja (Sodros skola siekia kone 8 mlrd. Litų), paskutinų lėšų. Ir jokios kovos su B.Vėsaitėm Vyriausybėje ir viešojoje erdvėje niekaip neatperka to, kas yra daroma paraleliai Seime. O gal tikimasi, kad visuomenei nukreipus dėmesį į kitą problemą, ji liks akla kitiems darbeliams?
Tad gal daugiau nebereikia, ponai iš kregždučių partijos, sekti pasakėlių apie baisų komunizmą, nes nors ir negalima brėžti analogijos tarp Tarybų Lietuvos ir nepriklausomos Lietuvos, manau, kad dar niekas nepriklausomos Lietuvos istorijoje šitaip atvirai ir konkrečiais veiksmais nesimpatizavo totalitarizmui. Sunku net patikėti, kad masė tokių įstatymų užplūstų Lietuvą akimirksniu ir dar iš partijos, save šitiek metų poliarizuojančios su marginalais ir populistais.
Galiausiai, tas jaunimo elektoratas, kuriuo po pastarųjų rinkimų didžiavotės kaip kokiu trofėju, nėra aklas ir kurčias. Jaunimas jau gimė ir užaugo laisvoje Lietuvoje. Jis keliavo ir matė kaip žmonės gyvena kitur. Jis matė, koks gyvenimas gali būti. Jis jau spėjo pamatyt, kad žmonės nėra tarnautojai, kurie turi vykdyti kažkieno valią ir nuolankiai paklusti. Jis, noriu tikėti, tapo pakankamai sąmoningas, kad pats priimtų sprendimus savo gyvenime ir prisiimtų visą atsakomybę su visomis pasėkmėmis už juos. Ir leistų tai padaryti kitiems.
Mažų mažiausiai tokie veiksmai rodo, kad atėjo metas jaunimui mokyti dar nuo sovietmečio tarybinių dešrelių iki galo opų neišsigydžiusius autokratus, kad laisvė yra atsakomybė ir laisvė nėra laisvė, jeigu per keletą balsavimų seime gali ją paimti ir apriboti ar apskritai atimti. Mes nesame tar(n)ybiniai žmonės. Mums nereikia jūsų dešrelių ir draudimų. Patys mokėt vertint laisvę. Mes ir išmokom.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!