Šiais metais „Skambakanklių“ išvakarėse paaiškėjo, kad Vilniaus savivaldybė ligšiolinės paramos festivaliui neketina skirti. Tai akibrokštas ne tik organizatoriams, bet ir visai folkloristų bendruomenei, žmonėms, dirbantiems etninės kultūros srityje ir visiems, kasmet laukiantiems šio festivalio. Viskas pakibo ant plauko dėl miglotos Vilniaus miesto savivaldybės pozicijos vienintelio tokios apimties autentiško folkloro festivalio atžvilgiu, sąlygotos tiek miesto biudžeto finansinės situacijos, tiek, matyt, ir vadovybės skonio.
Panašu, kad savivaldybės vadovybė pamiršo, kad kultūra negali ir neturi tarnauti tik komercinių poreikių tenkinimui, o valstybė – kad turi efektyviai išnaudoti visas kultūros politikos įgyvendinimo priemones, užkirsdama kelią galimiems nesusipratimams ar pavienių politinių vizijų iškėlimui virš bendrojo intereso.
Manau, visuomenė turėtų sulaukti detalesnių paaiškinimų, kodėl savivaldybė pakeitė miesto kultūros renginių finansavimo sąlygas, ir nebenori remti ne tik miestui, bet ir valstybei reikšmingų ilgamečių lietuviškąsias tradicijas atspindinčių renginių. Taip pat keista Kultūros ministerijos pozicija, žinant, kad savivaldybė turi finansinių bėdų, kaip privalomą sąlygą rengėjams iškelti būtiną savivaldybės paramą.
Finansavimo stygius – neišsprendžiama problema?
Lietuvos kultūros biudžetas yra labai mažas. Su finansavimo problemomis susiduria ne vien tik etninės kultūos renginiai, bet ir įvairūs kultūros projektai, pavyzdžiui šiuolaikinės muzikos festivalis “Druskomanija”. Apmaudu, kai reikia nuožmiai kovoti jauniesiems kompozitoriams ir atlikėjams, kad jų veikla būtų pastebėta, kad parodyti savo kūrybą plačiam ratui žmonių. Konkurencija dėl finansavimo tarp įvairių inicitayvų yra natūrali. Tačiau svarbu išlaikyti finansavimą kokybiškiems ilgametes tradicijas turintiems renginiams. Nesakau, kad viską reikia sukrauti ant valstybės pečių, yra nemažai geranoriškų žmonių, kurie pasidalina savo žiniomis, resursais. Daug savanorystyės, daug kūrybos iš entuziazmo – manau, tai visai normalu. Tačiau valstybės parama labai svarbi.
Faktas, kad jau daug metų ES struktūrinės paramos lėšos aplenkia kultūros sritį, ir ne dėl kokių nors ES reikalavimų, o dėl mūsų pačių sprendimo. Keletą metų teikiau užklausas Vyriausybės kanceliarijai bei Kultūros ministerijai, primindama, kad egzistuoja galimybė (ir būtinybė) kultūrą bei istorinės atminties gaivinimą finansuoti iš ES lėšų. Labai tikiuosi, kad neilgai trukus Kultūros ministerijai pagaliau bus suteikta teisė administruoti dalį ES struktūrinių fondų. Taigi, tikėkimės, atsiras daugiau laisvės ir galimybių priimti savarankiškus bei kryptingus kultūros politikos sprendimus.
Tiek “Skambakankliai”, tiek jaunimo folkloro festivalis “O kieno žali sodai”, “Druskomanija” ar lietuvių kino programos “Scanoramos” festivalyje, kiekvienas savaip, įneša savo išskirtinį indėlį į Lietuvos kultūrinį gyvenimą. Džiaugiuosi, kad turiu galimybę ir ne pirmus metus remiu jų gyvavimą, ir, kai tik leidžia laikas, stengiuosi dalyvauti šiuose renginiuose.
Kažkam nepatinka, reiškia - niekam nereikalinga?
Prisiminus praeitus metus, kuomet „Skambakankliai“ vyko jubiliejinį 40-ąjį kartą, tenka nusistebėti, kad tąsyk renginio nepasveikino nei Kultūros ministerijos atstovas, nei savivaldybės vadovybė. Dalyviai tuomet stebėjosi, kad matyt nebelabai kam įdomūs tokie senas tradicijas puoselėjantys renginiai. Gal tai tik sutapimai, o ne tendencija, bet peršasi įvairios nuomonės, kurias sustiprina ir požiūriai visuomenės tarpe.
Galbūt yra manančių, kad vertingesnė yra moderni, akademinė kultūra, ir kad ji vystosi visiškai autonomiškai nuo etninės kultūros? Mano įsitikinimu, Lietuvos autentiškas folkloras ir etninė kultūra yra neatsiejama tapatybės dalis, iš kurios minčių bei idėjų semiasi ir šių dienų menininkai, kūrėjai. Ji yra vertybė ne tik mums, bet ir kitoms tautoms bei tyrinėtojams. Jos gyvybingumo palaikymas yra valstybės rūpestis.
Gal etninės kultūros kontekste trūksta identinfikavimo ir pajautimo? Savaime suprantama, kad savo pasirinkimuose kiekvienas vadovaujamės asmeniniu skoniu. Deja, kalbant apie folklorą ir kraštotyrą, pasitaiko susidurti su negatyvia, netgi paniekinančia reakcija. Manau, viena iš priežasčių, kad dažnai tiesiog pritrūksta gebėjimo identinfikuoti ir atskirti, kas yra etninė kultūra ir autentiškas folkloras, o kas - sovietinių laikų stilizuotas, dirbtinai kurtas pseudo-folkloras. Blogiau, kai viską taip suniveliuojant ir vadovaujantis asmeniniu skoniu yra priimami sprendimai.
Džiaugiuosi nuo pat vaikystės galėjusi pažinti savo krašto tradicijas, patirti jas ne žiūrint į sceną, bet jose dalyvaujant. Tokių žmonių mano aplinkoje labai daug. „Skamba skamba kankliai“, „Baltica“ festivaliai - galimybė sutikti bendraminčius ir kartu, įtraukiant ir aplinkinius – tiek vietinius, tiek Lietuvos svečius, būti toje tradicijoje. Į šiuos, taip vadinamus, folkloro atlaidus tautiečiai, suderinantys lietuviškas tradicijas su gyvenimu globaliame pasaulyje, atvyksta specialiai – savaitei meta darbus ES institucijose, Jungtinių Tautų organizacijose, tarptautinėse kompanijose.
Europoje esame išskirtiniai savo tapatybe
Praėjusiais metais Europos Parlamente kalbėdamas apie Europai būtinus pokyčius, Europos Komisijos pirmininkas J.M.Barroso, pabrėžė, kad ES juda link tautinių valstybių federacijos, kad valstybės narės yra skirtingos savo tapatumu, ir tai – ES vertybė. Dažnai skubame kaltinti Europos Sąjungą dėl niveliacinės politikos ir iš jos kylančių grėsmių prarasti savo identitetą, tačiau šioje situacijoje reiktų patiems padirbėti, kad išlaikytume tvirtą ir tiesų stuburą.
O pabaigai – priminimas: kraštotyrinė veikla, folkloras, tradicijų puoselėjimas buvo viena iš kelio į Lietuvos nepriklausomybę varomųjų jėgų. Mano šeimoje yra skaudžių patyrimų, kai už kraštotyrinę veiklą sovietmečiu buvo persekiojami man artimi žmonės. Tokias patirtis turėjo ir kiti kraštotyrininkai, menininkai, jaunuoliai, besidomėję šiuolaikine vakarietiška kultūra, Lietuvos kultūros entuziastai, neatitikę socrealizmo priesakų. Tačiau šis spaudimas tik stiprino užsidegimą rinkti nykstančius tautinio tapatumo trupinius, kad juos išsaugoti ateities kartoms.
Kultūros politiką, kaip modernios Europos socialinio kapitalo šaltinį, skatinantį visuomenės kūrybiškumą, formuojame ir mes patys bei mūsų poreikiai, ir kultūros politiką įgyvendinantys bei formuojantys pareigūnai ir politikai, kurie brėžia gaires, suteikia arba atima galimybes. Matyt, visi iš jų tikisi supratingumo. Neabejoju Kultūros ministerijos specialistų profesionalumu ir pasišventimu, daugiau klausimų kyla dėl miesto savivaldybės pozicijos, tad šiuo atveju labai norėtųsi išgirsti paaiškinimą dėl susidariusios keistos situacijos ir būdų, kaip išryškėjusios problemos yra sprendžiamos, idant neliktų vietos spėlionėms ir galėtume būti tikri, kad tai, kas šį mėnesį tapo nemaloniu akibrokštu, ilgainiui netaps politika.