Man 23 metai ir nesakau, kad tai yra daug, bet vis tiek keista, kad niekad nesu nieko įsimylėjęs. Gyvenime buvo pora rimtesnių simpatijų, bet, jei atvirai, viskas visuomet atrodė kažkaip netikra.
Turiu omeny, kaip ir visiems, būdavo trumpų susižavėjimų, kai atrodė, kad jau tikrai bus kažkas rimto, bet vos daugiau pabendravus, man pasidarydavo nuobodu.
Merginos buvo išties protingos, su humoro jausmu, jausdavau, kad ir aš patinku, bet nežinau kodėl vos po kelių susitikimų manęs susižavėjimo objektas nebedomindavo. Na, nebent tik kūniškai. Ir taip nuolatos.
Mėgstu ir bendrauju su daug ir įvairių žmonių, visi man yra kažkuo įdomūs ir ypatingi, bet vis tiek greit pabosta, tad ką jau kalbėt apie širdies reikalus. Ir nesakau, kad tikiu nuostabia ir romantiška viena vienintele meile, bet šiek tiek sutrinku, kai vis tik perkopus dvidešimt manęs nėra kas nors dominęs taip, kad po antro susitikimo dar norėčiau bendrauti.
Visus drugelius pilve jausdavau vos keletą akimirkų ir po to visiškas šaltis, nulis jausmų. Aplinkui visi vis poruojasi, bučiuojasi, planuoja vestuves ar bent sužadėtuves, o aš nė karto nesu net įsimylėjęs. Kvailai skamba, bet kas su manim negerai?
Atsibodo vaidinti jausmus, kur jų nėra. O tų jausmų kaip nėra, taip nėra. Lyg vietoj širdies būtų ledas.
Pataria psichologė Vaida Platkevičiūtė
Net jei atrodytų, jog jausmai, įsimylėjimas yra iš dangaus atskriejantis ir užklumpantis dalykas, tai ne visai taip. Kurti santykį ir patirti tam tikrą jo formą yra savotiškas kiekvieno asmens pasirinkimas, kaip ir tai, kuomet jo vis nėra arba jis ne toks, kokio norisi.
Gali skambėti keistai, tačiau net ir negalėjimas pajusti emocijos, kuri užvaldo vyrą ir moterį jiems susitikus, yra tam tikras jūsų neleidimas tam įvykti. Žinoma, nesąmoningas, nepažintas ir dėl to dar labiau keliantis klausimą, kodėl taip yra.
O kodėl taip atsitinka, erdvė paieškoms plati. Galima būtų pradėti nuo jūsų tėvų šeimos patirties. Net jei jūs šiuo metu negalvojate apie vienintelę ir amžiną draugystę, bet kokiu atveju išlieka gyva žinia apie gautą vyro ir moters santykių bendrystę. Kokia ji dažniausiai būna, kaip pasireiškia ir panašiai.
Taigi savo mįslės atsakymo galite pradėti ieškoti galvodamas apie savo santykių pavyzdį, kokią vyro ir moters bendrystę jūs regėjote juose? Koks buvo jūsų tėtis? Kaip jis elgdavosi su mama? Ar jis dalyvavo jūsų šeimos gyvenime?
Kokią žinią gavote iš kitų giminės vyrų, kaip sutuoktinių, partnerių? Kokius juo matėte ir ką jaučiatės perėmęs iš jų? Ką dažniausiai girdėdavote apie vyrus iš savo mamos, kitų vaikystėje svarbių moterų?
Net jei nesinori to priimti, vaikystėje matytas vaizdas yra viena gyviausių ir labiausiai veikiančių informacijų, kuri neretai tampa kaip vienintelė teisinga, sunkiai perklausiama ir dar sudėtingiau perkeičiama į kitokią.
Kitas paieškų laukas gali būti klausimai apie tai, kas su jumis nutinka, kai jūs pamatote patinkančią merginą? Kokios mintys dažniausiai aplanko? Kokios baimės ar nerimas iškyla į paviršių ir užgožia norą žavėtis, perkeisdamos jį moters nuvertinimu, pasakymu sau, jog su ja nuobodu ir panašiai?
Tokia laikysena neretai ištinka asmenis kaip gynyba, neleidžianti susidurti su savo menkavetiškumo išgyvenimu ir santykiu su savimi. Merginų priskyrimas prie neįdomių, nepritraukiančių dėmesio, nesužadinančių jokių jausmų, yra tarsi užbėgimas už akių tam, kad jos nepamatytų to, kuo jūs jaučiatės esantis pats.
Taigi čia dar viena potemė ieškant atsakymų: santykis su savimi. Gali būti (žinoma, tai tik prielaida), jog susitikęs su žmonėmis juos priimate taip, kaip priimate pats save.
Čia vertėtų labai nuoširdžiai ir atvirai paklausti, o kokį vaizdą galėtumėte nupiešti apie save? Apie tai, ar jaučiatės įdomus kitiems žmonėms, ar jaučiatės įdomus sau? Kieno stoką išgyvenate, kuri jums neleidžia judėti prie kito asmens, į artimą santykį?
Taigi surašiau išties daug klausimų, kurie gali pasitarnauti jums kaip rodyklės bandant ištraukti į sąmonę tai, kas šiuo metu yra už jos ribų, tačiau stipriai valdo jūsų pasirinkimus ir buvimo su kitais būdą. Ir žinoma, kaip dažniausiai kviečiu, gyvas santykis su konsultantu būtų antras žingsnis, jei išties jausitės užstrigęs šioje temoje ir negalintis iš jos išjudėti savarankiškai. Kas toli gražu nėra lengva.
Vaida
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
