Domėjimasis pasauliu ir jo tyrinėjimas neišvengiamai susijęs su dideliais nusivylimais: ne viską įmanoma pasiekti ar padaryti, ko norisi, tenka ir nugriūti, ir susitaikyti su pralaimėjimais. Mamos ir kitų artimųjų užduotis – palaikyti vaiką ir suprasti jį, padrąsinti nenusivilti ir toliau tyrinėti aplinką. Žinoma, būtina apibrėžti tam tikras ribas, tačiau jos turi būti gana lanksčios ir leidžiančios pažinti pasaulį.
Jei nusivylęs ir pas mamą atėjęs vaikas negauna reikiamos šilumos ir supratimo, o netgi, priešingai, susiduria su jos pykčiu dėl to, kad per daug bėgioja, ima daiktus ar reikalauja per daug palaikymo, – jis pradeda užgniaužti savo tikruosius jausmus ir taikosi prie mamos.
Mažiems vaikams būtina, kad tėvai jais žavėtųsi ir džiaugtųsi jų atradimais. Jei to negauna – už jų poreikius darosi svarbiau įtikti ir patikti tėvams. Taip gali nutikti, jei patys tėvai vaikystėje negavo pakankamai palaikymo ir šilumos, todėl nenori ar nesugeba to duoti savo vaikams. Kartais būna, kad tėvai, nusivylę savo pačių gyvenimu, trokšta, kad vaikas jiems suteiktų palaikymą ir šilumą. Būna ir tokių situacijų, kai vienas iš tėvų stipriai idealizuoja mažylį ir labai daug iš jo tikisi, o sutuoktinis pavydėdamas bando vaiką pažeminti.
Visos šios situacijos iš pažiūros skirtingos, bet visų jų esmė panaši – iš vaiko tikimasi kažko kito, nei jis iš tiesų yra.
Neretai vaikui pavyksta atsižadėti savo tikrųjų poreikių bei norų ir bandyti atitikti tėvų reikalavimus, nes tėvai už pastangas apdovanoja meile, dėmesiu, džiaugiasi, kai patenkinami jų lūkesčiai.
Kuo toliau, tuo labiau pamirštama tikroji savastis (tikrieji norai) ir gyvenama taip, kaip nori kiti. Tokio žmogaus vidinis požiūris yra toks: „Kažkas su manimi tokiu, koks esu iš tikrųjų, ne taip. Aš turiu būti išskirtinis, ypatingas, toks, kokį mane nori matyti.“ Liūdniausia tai, kad šis netikrosios savasties apvalkalas nusinešamas tolyn per gyvenimą, toliau stengiamasi sulaukti pagyrimų iš aplinkinių, būti šauniems ar šauniausiems, protingiausiems, gražiausiems ir t. t.
Deja, nepaisant išoriškai pasiektos sėkmės, viduje tebelieka mažas pamirštas vaikas, kuris vis dar nori būti paguostas ir kuriam būtų leidžiama suklysti.
Šie žmonės dažnai apsikrauna įvairiais darbais ir veiklomis, nes tam, kad gerai jaustųsi, jiems reikia kažko siekti ir pasiekti. Kita vertus, kai nebelieka ko siekti, viduje atsiveria tuštuma: juk savo pačių norai buvo užmiršti ir nustumti, ir šios vidinės tuštumos negali užpildyti jokie laimėjimai, nes jie nėra nuoširdūs – nėra tai, ko žmogus pats iš tiesų nori.
Šiais laikais, kai išskirtinumas ir ypatingi laimėjimai visuomenėje aktyviai skatinami, su šiais charakterio bruožais susiduriame dažnai. Gaila, kad bandymai pasiekti kuo daugiau perduodami ir vaikams, kai mama ar tėtis jaučiasi geri tik tada, kai jų atžala yra geriausias klasės mokinys, talentingiausias šokėjas ar tarptautinių olimpiadų dalyvis.
Bus daugiau.
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite
Asmenybės miegamajame
Kam mums reikalingi seksualiniai žaidimai?
Tikro poilsio taisyklės pagal psichologus
Praktiniai būdai atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo darbų
Žodžių dziudo: išmokite atsikirsti, kai jus kritikuoja
3 žingsniai, padėsiantys įveikti priešiškumą
360 testas
Sužinokite, ką aplinkiniai iš tiesų galvoja apie jus
Pamilti darbą įmanoma!
Patarimai, kaip surasti svajonių darbą
+ Jūsų karjeros kelias
Žinomi žmonės apie savo vaikus – jie klausia mes atsakome
Su kokiomis problemomis susiduria Lietuvos įžymybės, augindamos savo vaikus?
Kodėl esate geresnis, nei manote
Mūsų susidarytas vaizdas dažnai nesutampa su kitų požiūriu į mus
Maži darbai, didelė meilė
21 minutė per metus – investicija, gelbstinti santuoką
5 elektroninių laiškų autorių tipai
Net rašydami laiškus, daug atskleidžiame apie savo asmenybę
