Kūdikiai išmoksta atsisėsti, nušliaužti prie patikusio žaisliuko, vėliau – stotis ir eiti tyrinėti aplinkos. Išmokus kalbėti, vienas pirmųjų žodžių yra „ne“, kuriuo bandoma įtvirtinti savo, kaip atskiro asmens, nuomonę įvairiais klausimais: ar valgyti tai, ką duoda mama, ar eiti ten, kur nori tėvai, ar rengtis ir t. t.
Tėvai susiduria su dilema, kiek leisti savo vaikui nutolti – juk pasaulis yra pavojingas (jis gali nugriūti, užsigauti, paragauti netinkamo maisto), kiek drausti ir neleisti – juk vaikas gali pasirinkti ne tai, ko norėtų tėvai. Be to, antraisiais gyvenimo metais tampa svarbūs mokymosi sėdėti ant puoduko klausimai, kur irgi susiduria vaiko ir tėvų norai bei valia: ar sėstis tada, kai reikalauja tėvai, ar nuspręsti pačiam. Taigi savarankiškumo arba tėvų valios vykdymo klausimai lydi kone kiekviename žingsnyje.
Puiku, jei mama sugeba žavėtis vaiko noru atsiskirti nuo jos ir nubėgti, kad atsineštų kokį nors įdomų akmenuką, arba kantriai ir nepriekaištaudama pasirūpina, jeigu vaikas ne laiku atsisėdo ant puoduko. Tačiau nerimastingoms mamoms gali būti sunku matyti savo tolstantį vaiką (o gal jis negrįš ar nutiks kokia nors nelaimė?), taigi vaikas išmokomas paisyti ne savo natūralaus siekio tyrinėti pasaulį, bet atsižvelgti į tai, ką leidžia mama. Kartais mažylis gali būti tas, kuris įprasmina mamos gyvenimą (pavyzdžiui, jei ji save suvokia laimingą tik atlikdama motinos vaidmenį) ir vienintelis teikia jai džiaugsmą, šitaip jam subtiliai perteikiamas suvokimas, kad atsiskirdamas nuo mamos jis ją padarys nelaimingą. Augant tai įsitvirtina kaip požiūris: „Aš esu niekas be tavęs. Aš atsakingas, jei tu jautiesi nelaiminga.“
Tokie žmonės ir suaugę labiau rūpinasi ne savimi, bet kitais. Tokie žmonės save įsivaizduoja tik šalia kito žmogaus ir labai išsigąsta, jei jiems reikia patiems priimti sprendimus arba ką nors daryti savarankiškai. Tikroji jų laimė – „ištirpti“ kitame.
Jei atsiranda kokių nors gyvenimo sričių, kurios nepriklauso nuo kitų, – toks asmuo šį savarankiškumą priima kaip kažką egoistiško, blogo, pavojingo ir skausmingo aplinkiniams. Paprastai šio charakterio tipo žmones supa lengvai emociškai pažeidžiami asmenys, kuriems reikia nuolatinio palaikymo ir kurių poreikių, atrodo, niekaip neužpildysi. Belieka jiems nuolat padėti ir palaikyti, šitaip atrandant save (juk kitaip savęs rasti neįmanoma!).
Savi jausmai menkai pažįstami, ypač pyktis: šie asmenys arba nepyksta (bet tai nereiškia, kad jie neišreiškia pykčio pasyvios agresijos būdu!), arba pyksta labai stipriai. Pykčiu jie dažniausiai reaguoja į kito žmogaus nutolimą ar atsiskyrimą arba – priešingai – bandymus juos visiškai palenkti savo valiai.
Bus daugiau.
Naujausiame žurnalo „Psichologija Tau“ numeryje skaitykite
Asmenybės miegamajame
Kam mums reikalingi seksualiniai žaidimai?
Tikro poilsio taisyklės pagal psichologus
Praktiniai būdai atsipalaiduoti ir atitrūkti nuo darbų
Žodžių dziudo: išmokite atsikirsti, kai jus kritikuoja
3 žingsniai, padėsiantys įveikti priešiškumą
360 testas
Sužinokite, ką aplinkiniai iš tiesų galvoja apie jus
Pamilti darbą įmanoma!
Patarimai, kaip surasti svajonių darbą
+ Jūsų karjeros kelias
Žinomi žmonės apie savo vaikus – jie klausia mes atsakome
Su kokiomis problemomis susiduria Lietuvos įžymybės, augindamos savo vaikus?
Kodėl esate geresnis, nei manote
Mūsų susidarytas vaizdas dažnai nesutampa su kitų požiūriu į mus
Maži darbai, didelė meilė
21 minutė per metus – investicija, gelbstinti santuoką
5 elektroninių laiškų autorių tipai
Net rašydami laiškus, daug atskleidžiame apie savo asmenybę
