K. Vanagas. Fotografija yra iliuzija - gyvenime taip nebūna

Kęstutis Vanagas spaudos fotografijos pasaulyje – jau 25-erius metus. Savo pirmąjį fotoaparatą jis dovanų gavo dar būdamas 4-oje klasėje. Ir jau tada visa galva pasinėrė į vaizdų pasaulį – mokėsi ryškinti juosteles, gaminti ryškalus ir daryti nuotraukas.

Šiandien jis – jau 10 metų veikiančios, savo paties įkurtos fotonaujienų agentūros „Baltijos fotografijos linija“ vadovas, per galybę administracinių darbų ir rūpesčių vis dar atrandantis laiko savo aistrai. Su K. Vanagu kalbėjomės apie fotografiją, jos technologijų kaitą ir jų įtaką. Čia jis pabrėžia: „Civilizacija turi eiti koja kojon su technologijomis“.

Analoginį vaizdų fiksavimo būdą fotografas vadina vakarykščia diena. Tačiau tai nereiškia, kad jis jo nemėgsta. Atvirkščiai – juk šitiek metų praleido raudonoje šviesoje paskendusioje laboratorijoje, lyg alchemikas sverdamas ir maišydamas ryškalus ir laukdamas išryškėjančio stebuklo.

Vis dėlto, K. Vanago teigimu, juostelės ir analoginė fotografija, reikalaujančios nemažai laiko, šiandieniame vos paskui save patį spėjančiame pasaulyje yra jau nebe kasdienybė, o prabanga. Tuo tarpu skaitmeninės fotografijos atsiradimą jis vadina pasauline revoliucija ir dar vienu esminiu lūžiu fotografijos istorijoje: „Pasikeitė absoliučiai viskas. Atsirandant naujoms technologijom fotografams atsiveria daugiau galimybių“.

Tačiau K. Vanagas pažymi, kad jos nesuteikia teisės kiekvienam, turinčiam fotoaparatą, vadintis fotografu. „ Norint tapti fotografu reikia visų pirma pasimokyti, suprasti veikimo principus. Tai nėra sudėtinga. Sudėtingiausia yra įsimylėti fotografiją ir pradėti mąstyti fotografiškai“.

Skaitmeninės fotografijos revoliucija turi ir savųjų minusų – K. Vanagas teigia, kad didelei daliai naujienų iš spaudos persikėlus į internetą suprastėjo spaudos fotografijos kokybė. Virtualiame pasaulyje taip vertinamas greitis ir operatyvumas nuotraukų kokybę nustumia į antrą eilę.

Bet ir čia fotografas išlieka optimistiškas: „Media auga, tad kokybė, nepaisant greičio reikiamybės, natūraliai auga kartu“. Kaip pavyzdį jis pateikia pasaulyje vis populiarėjančią fotoredaktoriaus, išmanančio vienokį ar kitokį tekstą iliustruojančių nuotraukų subtilybes, pareigybę.

Nuotraukų kokybei įvertinti K. Vanagas yra sukūręs ir tobulos fotografijos formulę: „Ideali fotografija yra ta, kuri patinka ir užsakovui, ir žmogui, kuriam ji yra skirta, ir fotografui“.

Pripažindamas, kad tokią vienybę pasiekti sunku, fotografas tikisi, kad tokių nuotraukų vis daugės.Technologinę pažangą vertinantis K.Vanagas, savo nuotraukas eksponavęs neseniai surengtoje Samsung Smart TV parodoje „Nuogas miestas“, turėjo galimybę įvertinti ir naujojo išmanaus fotoaparato galimybes bei išbandyti netradicinį fotografijų demonstravimo būdą.

Pokalbiui pasisukus fotografavimo sau pačiam link, K. Vanago akys sužiba. Jis pripažįsta, kad pastaruoju metu turi vis mažiau laiko fotografuoti. Tačiau progų tam ieško pats: žingsniuojant gatve pamatęs įdomų, visiems jau įprastu tapusio vaizdo kampą, būtinai sustoja ir jį užfiksuoja. O jei tuo metu po ranka nėra fotoaparato – grįžta ten kitą dieną.

Fotografui smagiausia fiksuoti gamtą – kurdamas peizažus jis atsipalaiduoja, pailsi nuo rutinos, įtampos ir to nepaliaujamo miesto skubėjimo. Kitas K.Vanagą dominantis dalykas – fotografavimas ekstremaliomis sąlygomis. Tai nebūtinai reiškia fotografuoti bedugnę stovint ant jos krašto ar fiksuoti artėjantį žemės paviršių šokant parašiutu – jis pats teigia, kad kartais portreto fotografavimas taip pat gali būti ekstremalus.

Gero portreto paslaptis – psichologinis ryšys tarp fotografo ir jo objekto, jų tarpusavio komunikacija. Šiandien dažnai portretui skiriama vos penkios ar dešimt minučių, tad didžiausias iššūkis fotografui – per tą laiką perprasti žmogų. Jei tai nepavyksta, fotografija lieka tiesiog nuotrauka, dažnai techniškai ir kompoziciškai tvarkinga, tačiau nepasakojančia istorijos.

K. Vanagas pažymi ir dar vieną profesionalaus fotografo savybę – gebėjimą aplinką matyti fotografijomis. „Fotografas, stebintis aplinką per vaizdo ieškiklį, įsijungia visai kitokią pasaulėžiūrą. Jo galvoje trimatės erdvės vaizdai transformuojasi į dvimačius“. Jis su pagarba kalba ir apie senuosius fotografus, darydavusius nespalvotas nuotraukas: žvelgdami per vaizdo ieškiklį jie iškart mato juodai baltą vaizdą.

Čia žaidžia tik grafinis vaizdas bei kompozicija, o spalvos netenka savo reikšmės, tad tai, pašnekovo teigimu, - atskiras menas. Matymas fotografijomis dažnai pasireiškia ir kurioziškomis situacijomis: „Jeigu jūs fotografo, fotografuojančio kokį nors koncertą paklaustumėte, ar koncertas patiko, jis tikriausiai neturėtų, ką atsakyti. Nes visas dėmesys buvo sutelktas į vaizdą, fotografas matė tik jį, tad koncerto greičiausiai neprisimins. Paradoksalu - fotografai dažnai būna ten, kur mažai kam tenka pabuvoti, bet tai, kas vyko, jie atsimena tik peržiūrėję savo darytas nuotraukas“.

Kęstutis Vanagas, pirmuosius 15 savo karjeros metų nė kojos iš namų nekeldavęs be fotoaparato, šiandien jau leidžia sau jį kartais palikti namuose. Tačiau vis dar fotografuoja mintimis: miestą, praeivius, gamtos peizažus. Paklaustas, kuo fotografija jį taip žavi ir traukia, nusišypso: „Fotografija yra iliuzija. Gyvenime taip nebūna“.