Tai patvirtina psichologų studijos: pavyzdžiui, Mary Main ir Robert Karen savo darbuose teigia, kad naujagimiai, kurių motinos demonstratyviai vengia fizinio kontakto, vėliau atsako tuo pačiu.
Laikomi rankose tokie kūdikiai nerodo meilumo, elgiasi pasyviai.Vengiantis prisirišti vaikas taip elgiasi siekdamas apsisaugoti nuo skausmingo nusivylimo. Motinos siekimas bet kokia kaina išsaugoti savo nepriklausomybę vaiką išmoko nebereikalauti švelnumo iš mamos.
Nuolat atstumiami vaikai vėliau ir patys nesugeba užjausti, pagelbėti nelaimėje. Jie išmoksta susitaikyti, susigyventi su tuo. Tai padeda jiems išvengti tolesnio nusivylimo.
Jei panagrinėtume šią situaciją psichoanalitiniu aspektu, galėtume pritaikyti Zigmundo Froido gynybos ir neigimo teoriją. Vaikai, išmokę susitaikyti su tėvų, ypač motinos, šaltumu, netgi sugeba kontroliuoti pykčiu pagrįstas emocijas, savo nerimą.
Pasąmoningai vaikai stengiasi paslėpti įžeistos savimeilės, baimės, nusiminimo jausmus. Neigdami ir slopindami savo neigiamus jausmus jie sugeba save tarsi įtikinti, kad viskas gerai, kad jiems užtenka to trupučio meilės. Sugebėjimas paneigti įgimtą artumo poreikį apsaugo juos nuo būsimo nusivylimo, prisirišimo skausmo.
Taigi, įgimtas intymumo, artumo ieškojimas pakeičiamas elgesiu, skatinančiu uždarumą ir nepriklausomybę nuo kitų.
Suaugusiųjų emocijos arba kaip bendrauti „per atstumą“
Taigi, ir suaugę „šalti“ žmonės nemoka atskleisti, parodyti gilesnių jausmų, jaučiasi prislopinti, suvaržyti. Jie nesitiki ir iš kitų sulaukti gilesnių jausmų, nes patys nemoka jų parodyti. Jie prisibijo audringesnių, ryškesnių emocijų. Blogiausia tai, kad jie pasirenka lengviausią išeitį – elgtis taip, kaip jų motinos vaikystėje – laikytis distancijos, santūrumo, neprieinamumo. Jie nerodo jausmų, sunkiau užmezga artimus santykius.
Emocinių problemų turintys asmenys sunkiau perpranta aplinkinių neverbalinę kalbą, neįvertina kitų jausmų. Jų pačių jausmai nepakankamai išsivystę.
Emociškai uždari žmonės ne tik sunkiau bendrauja, jie sunkiau reiškia ir teigiamus savo jausmus – nemoka rodyti entuziazmo, susižavėjimo, jie stengiasi nuslopinti bet kokį spontanišką jausmų pasireiškimą.
Artimi jausmai juos verčia jaustis nepatogiai. Jei jie pasijunta priklausomi nuo kitų ar turi labai pasitikėti kitais, jaučiasi nesaugiai. Todėl dažniausiai vengia bet kokio įsipareigojimo.
Tokiems žmonėms itin svarbi nepriklausomybė, tai jų identiteto pagrindas. Jiems nereikia kitų žmonių susikurti savo laimei. Jei tokie žmonės tampa tėvais, ypač jei tai moterys, jos greičiausiai šiaip pat šaltai elgsis su savo vaikais, kaip buvo elgtasi su jomis.
Šiltų emocinių ryšių vaikystėje nepatyrę žmonės patys tampa šaltais tėvais ir taip toliau...
