1918 m. vasario 16-ąją Lietuva paskelbė savo nepriklausomybę nuo Rusijos imperijos, o tų pačių metų liepos 4 d. Lietuvos Taryba visuotiniu balsavimu nusprendė pakviesti jo šviesybę princą Wilhelmą von Urachą, antrąjį Uracho kunigaikštį ir Württembergo grafą, tapti Lietuvos karaliumi. Praėjus keliems mėnesiams po jo išrinkimo, kai paaiškėjo, kad Vokietija pralaimės Pirmąjį pasaulinį karą, Lietuvos Taryba lapkričio 2 d. panaikino savo sprendimą, paskelbusi Europai ir pasauliui apie Lietuvos Respubliką.
Tapęs Lietuvos karaliumi, jo šviesybė karalius Wilhelmas von Urachas pasivadino Mindaugu II. Jo išrinkimą karaliumi lėmė keli pagrindiniai veiksniai: jis išpažino katalikybę (dominuojančią religiją Lietuvoje), nepriklausė Hohencolernų dinastijai (šeimai, iš kurios kilęs vokiečių imperatorius Wilhelmas II, norėjęs Lietuvą paversti monarchija, gyvuojančia sąjungoje su Prūsija), buvo daug pasiekęs karininkas ir, jeigu Vokietija būtų laimėjusi karą, jo valdoma Lietuva būtų galėjusi tikėtis, kad turės patikimą apsaugą nuo Rusijos imperijos kėslų.
Lichtenšteino pilyje saugomas popiežiaus Benedikto XV laiškas, sveikinantis Wilhelmą tapus Lietuvos karaliumi, Mindaugo II išrinkimas 1918 m., be kita ko, minimas ir generolo von Ludendorffo susirašinėjime su Šveicarijos valdžia. Trumpalaikį karaliavimą patvirtina įrašai kilmingųjų registruose, pavyzdžiui, Gothos almanache.
Lietuvą valdė penkios karališkosios dinastijos: Mindaugo (1236–1285), Gedimino (1285–1440), Jogailaičių (1440–1569), Poniatovskių (1764–1795) ir Württembergų (1918). Bet per visą savo istoriją Lietuva turėjo tik du karalius: Mindaugą I, pradėjusį valdyti 1253-ais, ir Mindaugą II, buvusį karaliumi vos kelis mėnesius 1918 m. Visi kiti monarchai, valdę Lietuvą, turėjo Lietuvos didžiojo kunigaikščio, bet ne Lietuvos karaliaus, titulą.
Jo šviesybė Inigo von Urachas, Uracho kunigaikštis, Württembergo grafas, gimė 1962 m. balandžio 12 d. Bavarijoje (Vokietija). Jis yra tiesioginis paskutinio Lietuvos karaliaus Mindaugo II palikuonis. Jo gyslomis teka Albanijos, Bavarijos, Didžiosios Britanijos, Lichtenšteino, Liuksemburgo, Monako, Portugalijos ir Rusijos karališkųjų šeimų kraujas. Siekdamas padėti, kad Lietuvos kultūra stiprėtų užsienyje, princas remia lietuvių kultūros centrą Vokietijoje, o ir pats mokosi lietuvių kalbos. Jis dažnai lankosi Lietuvoje, stengiasi užmegzti pažintis su įvairiais žmonėmis. Vienas iš jo tikslų – sutvirtinti ryšius tarp Lietuvos ir Europos kilmingųjų šeimų.
Princas Inigo von Urachas sutiko pasidalyti mintimis apie monarchiją, Lietuvą ir dabartinę ekonominę šalies situaciją.
- Kokius konstitucinės monarchijos privalumus įžvelgiate?
- Konstitucinė monarchija turi tą privalumą, kad trunka ilgai, o ne penkerius metus. Tęstinumas ir atsakomybė šeimoje perduodami iš kartos į kartą kaip garbė. Monarchų dėmesys sutelktas į perspektyvą, nes jiems nereikia rūpintis ateinančiais rinkimais ar liūdėti, kad pralaimėjo.
Monarchija, žinoma, nėra tobula institucija kaip ir visos kitos, tačiau ji gali reikšmingai prisidėti prie visuomenės stabilumo ir gerovės. Politikos mokslo tyrimai patvirtina, kad valstybės, kurių valdymo forma yra konstitucinė monarchija, paprastai turi stiprią ekonomiką, yra turtingos, klestinčios ir laisvos. Monarchai dirba tam, kad padėtų savo šaliai ir palaikytų teigiamiausią jos įvaizdį pasaulyje.
- Nuo kada puoselėjate viltį atgauti Lietuvos sostą?
- Visą gyvenimą ruošiausi tarnauti Lietuvos žmonėms, laikydamas save senelio įpėdiniu. Jei lietuviai kada nors panorės atgaivinti monarchiją, jeigu jiems reikės mano žinių ir patirties, esu pasirengęs priimti šią garbę kaip ją priėmė mano senelis. Tačiau tai priklausys ne nuo manęs, o nuo Lietuvos žmonių sprendimo.
- Ar yra paveldėtojų, kurie galėtų perimti Lietuvos sostą po Jūsų?
- Taip, kunigaikštis Eberhardas von Urachas (1990), kunigaikštis Anselmas von Urachas (1991) ir kunigaikštytė Amelie von Urach (1994).
- Po pirmojo Jūsų vizito į Lietuvą 2009 m. šalies žiniasklaida pranešė, kad planuojate apsigyventi Lietuvoje ir investuoti į nekilnojamąjį turtą. Ar pradėjote vykdyti šiuos planus?
- Viename iš ankstesnių interviu esate minėjęs, kad domitės aplinkosauga ir alternatyviais energijos šaltiniais. Kaip vertinate sprendimą statyti naują atominę elektrinę Visagine?
- Mano manymu, pasirinkti atominę energiją yra tas pats, kas pasirinkti aklagatvį. Uranas kaip ir nafta yra sparčiai senkantis resursas. Jo trūkumą labai aiškiai pajusime galbūt po 50, vėliausiai po 100 metų. Pagrindinis klausimas yra, ką darysime, kai urano nebeliks. Be to, turime pamąstyti ir apie taršą, susijusią su kuru, jo gamyba, naudojimu, o vėliau – sunaikinimu. Geriausias sprendimas yra žalioji energetika. Čia galima prisiminti eilutę iš Mato evangelijos: ar yra žmoniška duoti vaikui akmenį, kai jis prašo duonos? Taigi, argi elgiamės žmoniškai, energetikos problemas užkraudami savo vaikams ir anūkams?
Lietuvos žmonės pasirinko protingai, pasisakydami prieš naują atominę elektrinę. Ką reikėtų daryti su „atominėmis atliekomis“? Jos spinduliuoja ir yra nuodingos. Pavojus išlieka net 50 tūkstančių metų – taigi kels grėsmę net 2 tūkstančiams generacijų! Yra daug pavyzdžių, kokie baisūs atominių elektrinių padariniai: Harrisburgas, Černobylis, Fukušima… Alternatyva – atsinaujinantys energijos šaltiniai.
- Atominę elektrinę visai netoli Vilniaus planuoja statyti Baltarusija…
- Savo nuomonę apie atomines elektrines jau išdėsčiau.
- Kaip vertinate dabartinę ekonominę Lietuvos situaciją?
- Įžvelgiu keletą galimybių. Tačiau, prieš dėstydamas savo idėjas, noriu dar kartą pabrėžti, kad kol kas nesu prisiėmęs jokios atsakomybės, viskas priklauso tik nuo Lietuvos valdžios institucijų. Manau, esminė problema ta, kad dauguma šalį valdančių žmonių nėra gimę ir augę tam, kad spręstų šias problemas, jie netgi nebuvo to mokomi, o tik išrinkti, kad bandytų jas spręsti kelerius metus. Per tą trumpą laiką jie bando parodyti, kad sugeba tai daryti, bet pasiseka ne visiems ir ne visada. Politikai yra priversti daryti kompromisus ir kartais pasirenka blogesnį iš dviejų ar blogiausią iš keleto variantų. Dabar pirmiausia reikėtų atsisakyti atominės elektrinės projekto.
Būtina atsižvelgti į tai, kad Lietuva neturi gamtinių iškasenų, jos turtas – žmonės. Juos ir reikėtų labiausiai vertinti. Reikia investuoti į žmonių mokymą ir tobulėjimą. Svarbu, kad Lietuva ne tik ugdytų išsilavinusius, gabius žmones, bet ir sugebėtų išlaikyti juos Lietuvoje ar paskatintų sugrįžti. Emigracija yra tikrai didelė problema. Čia norėčiau kaip pavyzdį paminėti karalių Maksimilianą I Juozapą iš Bavarijos, įkūrusį Maximilianeumą – fondą gabiems studentams remti, kad šalyje būtų galima išlaikyti proto resursus. Tai jis darė dėl savo valstybės, mąstydamas apie būsimus amžius ir būsimas kartas, nes turėjo galią pakreipti įvykius tam tikra linkme. Žmonės – tai ateitis, Lietuva turėtų galvoti pirmiausia apie juos.
- Ką jaučiate Lietuvai ir šios šalies žmonėms?
- Lietuviai išrinko mano senelį Wilhelmą von Urachą savo šalies karaliumi, todėl jaučiu pareigą padėti, jeigu Lietuva paprašytų mane tapti jos suverenu. Vieną žingsnį jau padarė Lietuvos monarchistai, pripažinę mane pretendentu į sostą. Esu tam pasirengęs ir, jei tapčiau karaliumi, padaryčiau viską, ką galiu, kad Lietuvai ir jos žmonėms užtikrinčiau geresnę ateitį. Karalius susitapatina su savo šalimi. Šiuo metu irgi stengiuosi padėti Lietuvai, palaikau ją kiek galiu. Myliu šią šalį ir norėčiau, kad pasaulyje ji užimtų tinkamą vietą. Noriu, kad gyventi joje patiktų pirmiausia jos žmonėms ir tai paskatintų emigrantus grįžti. Būsiu dėkingas už bet kokią pagalbą šiame darbe.
- Dėkoju už pokalbį.
Išvertė Jurgita Čepulytė
Kultūros barų nr. 3 straipsnyje „Pralošta šachmatų partija“ Daiva Tamošaitytė be kita ko rašė: „Bavarijos princas Inigo von Urachas uoliai mokosi lietuvių kalbos ir jau yra pasirengęs mesti iššūkį trapiai mūsų demokratijai, tapdamas Lietuvos žemių monarchu Mindaugu III!“ Nežinia, sutapimas tai ar ne, tačiau netrukus gavome Liudviko Jakavičiaus-Grimalausko, kuris yra lietuvių rašytojo, redaktoriaus, režisieriaus ir aktoriaus Liudviko Jakavičiaus (Lietuvanio) ir lietuvių didikės Honoratos Grimalauskaitės-Jakavičienės anūkas, laišką ir nedidelį interviu su princu Inigo von Urachu. Apskritai teigti, esą šiais laikais monarchija kelia grėsmę demokratijai, reikštų Danijos ir kitas karalystes kartu su Didžiąja Britanija vadinti nedemokratiškomis šalimis, – red.