Neseniai savo kraštiečiams Jurbarke koncertavęs dainininkas prisipažino, kad tėvai jį visada palaikė, bet buvo ir patys griežčiausi kūrybos vertintojai.
„Eurovizijai“ dainą tėvų namų palėpėje praėjusią vasarą sukūręs Andrius nuo mažens girdėjo muziką. Nors niekada nesimokė muzikos mokykloje, dainininko šeimoje klausa ir balsas perduodama iš kartos į kartą.
Lietuviškas dainas Punske dainuoja Andriaus seneliai, o jo tėvas Petras Pojavis jau daug metų iš rankų nepaleidžia armonikos.
Prieš keletą metų Jurbarko kultūros centre jis subūrė kapelą „Santaka“, jau spėjusią laimėti ne vieną prestižinį konkursą. Petro bičiulius Gintautą Urboną, Antaną Vedeckį, Romualdą Jakštį, Joną Girėną, Feliksą Jucevičių ir Antaną Kemzūrą subūrė meilė armonikos muzikai. Visi vyrai grojo, o ir dabar neišsižada Jurbarko kaimo kapelos „Šilas“, tačiau pravirkdę armoniką jaučiasi tarsi įgavę sparnus.
Kai Vilniuje A. Pojaviui palaikyti rengto koncerto organizatoriai pakvietė „Santaką“ pagroti mėgstamiausią savo kūrinį, vyrai neslėpė pasididžiavimo ir pasirinko eržvilkiškio Antano Janušo aranžuotą valsą. Nors visi kapelos muzikantai groja daug metų, prieš koncertą vyrams nuo jaudulio linko keliai ir stingo pirštai, o kapelos vadovas prisipažino ne vieną repeticiją surengęs tik tam, kad kapelos muzikantai išmoktų šypsotis.
„Ūkininko patarėjo“ paklaustas, ar jam patinka sūnaus muzika, Petras minutėlę susimąstė. Andriui grįžus iš Italijos, Pojaviams buvo prisakyta niekam nepasakoti apie savo staiga išgarsėjusį sūnų, bet „Eurovizijos“ konkurso dalyvio tėvas toks pat nuoširdus ir paprastas, kaip ir jo sūnus. Petras prisiminė, kad dar pirmoje klasėje nupirko Andriui gitarą, o tas kaip sugebėjo, taip ją ir brazdino.
Jurbarkiečiai vis dar prisimena, kaip gatve eidamas Andrius pats sau dainuodavo. Išvažiavęs studijuoti į Vilniaus edukologijos universitetą jis dainavo net keliose jaunimo roko grupėse, o su grupe „No Hero“ laimėjo konkursą „EuroRock“.
„Eurovizijos“ konkursas – pats atsakingiausias A. Pojavio gyvenimo žingsnis, tačiau tėvas įsitikinęs, kad svarbiausia ne laimėti konkursą, o garbingai atstovauti Lietuvai – juk ir pats važiuodamas koncertuoti galvoja ne apie pergales, o pirmiausia siekia garsinti Jurbarko kraštą ir iš kartos į kartą perduodamas tradicijas.
