Anot jo, kur kas realesnis scenarijus, kad jei niekas nebus daroma, ateities pensininkai gyvens kur kas prasčiau nei dabartiniai senjorai.
Taip pat, jo nuomone, esami pensininkai, besiskundžiantys, kad iš jiems mokamos „Sodros“ pensijos neįmanoma pragyventi, atsakomybę prisiimti turi ir patys, kadangi ne viską padarė, jog senatvėje gyventų oriai.
Kas taupo – sutaupo, teigia Š. Ruzgys, pridurdamas, kad žmogus pats atsakingas už savo ateitį. Esą sočios senatvės negali garantuoti nė viena valstybė, todėl žmogus, išėjęs į užtarnautą poilsį, norėdamas išvengti skurdo, turi pradėti taupyti dar jaunystėje.
- Jau anksčiau esate sakęs, kad praėjusios kadencijos Seimo reformuota II pakopos pensijų kaupimo sistema yra geresnė nei buvo iki tol. Tačiau kai kurie ekonomistai teigia, kad geriausia ji buvo iki 2009 m., kai „Sodros“ pervedimai privatiems fondams buvo gerokai didesni nei yra dabar, o kaupimo dalyviams nereikėjo prisidėti patiems...
- Aišku, visi suprantam, kad čia yra tam tikras kompromisas tarp buvusios sistemos, kurią valstybės finansai, matyt, sunkiai galėjo pakelti. Natūraliai paaiškėjo, kad atstatyti „Sodros“ atskaitymą iki 5,5 proc. yra labai sunku arba net neįmanoma šiuo metu. Mes siūlėme jį padidinti bent iki 4 proc., kasmet didinant nuosekliai po 0,5 proc. Tačiau politinės valios tam neužteko.
Buvo priimtas kitas modelis, kuris įtraukė ir patį kaupiantįjį. Aišku, tai turi ir teigiamą pusę, kadangi žmogus turi pradėti labiau domėtis savo finansais, o taip pat galima sukaupti ir kiek daugiau lėšų.
Kita vertus, žmonės pagal senąją sistemą buvo pasirašę kaupimo sutartis. Šiuo atveju valstybės pažadas buvo sulaužytas. Vietoj to sakoma: jeigu nepatinka, galima stabdyti kaupimą iš viso.
Dabar, galima sakyti, yra dalinis atstatymas, o apie kompensavimą būtų sunku kalbėti pačiam žmogui prisidedant. Jeigu dabar žmogus gauna 1000 Lt atlyginimą, tai yra visiškas tarifo kompensavimas. Jeigu žmogus gauna didesnes pajamas, negauna tarifo, kurį gautų ankstesnėje sistemoje. Šita sistema labiau orientuota į mažesnes pajamas gaunančius asmenis. Jiems valstybė duoda santykinai daugiau, nei jie prisideda savomis lėšomis.
- Galbūt politikai, reformuodami kaupimo sistemą, pasirėmė Estijos, kurioje kaupimo dalyviai taip pat turi prisidėti patys, patirtimi?
- Estijoje yra lygiai taip pat. Ten taikomas „2+2+2“ modelis. Tik ten valstybė prideda ne nuo vidurinio darbo užmokesčio, bet nuo realiai gaunamo atlyginimo: kiek įneša žmogus – tiek prideda ir valstybė. Tai, mano manymu, yra žymiai sąžiningiau. Be to, tai, ką krizės metu valstybė buvo laikinai sumažinusi, šiuo metu jau be jokių kalbų atstatoma ir kompensuojama. Ten neina kalba apie tai, ar reikia kaupimo. Ten pagrindinės diskusijos apie tai, kaip patobulinti sistemą, kaip paskatinti fondus investuoti į savo valstybę. Bet būtent paskatinti, o ne priversti. Tie sprendimai turi būti ekonomiškai pagrįsti. Lėšas iš projektų fondai privalo sugebėti susigrąžinti, kai jų prireiks būsimoms pensijoms mokėti.
- Nuo 2020 m. kaupti, regis, turėtų dar labiau apsimokėti. Numatyta, kad tuomet ne tik kaupiantysis prisidės 2 proc. savo atlyginimo lėšomis, bet ir valstybės parama padidės 1 proc. ir sieks 2 proc. O „Sodros“ įmoka sieks 3,5 proc. Tačiau ar žinant politikų polinkį nesilaikyti tęstinumo, galima tikėtis, kad pažadas bus ištesėtas?
- Taip yra parašyta įstatyme. Tačiau suprantama, tai kažkada vėl bus diskusijų tema, tai spręs politikai. Ir tai priklausys nuo pačių fondų veiklos rezultatų, globalios ekonomikos būklės, valstybės ekonominės būklės, „Sodros“ surenkamų mokesčių, nedarbo lygio, emigracijos. Jeigu emigracijos lygis išlieka toks kaip iki šiol, o gimstamumas nedidėja... Mes dabar matom, kokias problemas turi valstybė. Po kelių dešimtmečių ta situacija tik prastės.
Vidutinės pensijos pakeitimo norma, lyginant su vidutiniu atlyginimu, šiuo metu yra 40 proc., o jeigu nieko nedarytume, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skaičiavimais, vėliau ji būtų apie 28 proc. Tai reiškia, kad dabartinis jaunimas, išeidamas į pensiją, gyventų prasčiau nei dabartiniai pensininkai. Reikia suvokti, kad valstybė turės mažesnes galimybes mums mokėti pensiją. O kaupdami antroje pakopoje, galėsim išlaikyti bent jau tą patį lygį – apie 40 proc. pakeitimo normą.
- Tačiau ir dabartiniai pensininkai dėl mažų pensijų keiksnoja valstybės vadovus...
- Dabartiniams pensininkams yra sunku. Tačiau kiekvienas žmogus jaučia, kokia bus valdiška pensija. Niekada ji nebuvo labai aukšta. Kokiais laikais tu begyventum, dalį lėšų reikia kaupti ateičiai. Todėl buvo galima atidėti lėšas – jų neišleisti. Kaupimo instinktą turėjo ir mūsų tėvai. Kas norėjo – tas tikrai sukaupė.
Nė viena valstybė negarantuoja aukštesnio pragyvenimo lygio, nei turėjai dirbdamas. Būkime sąžiningi: jeigu mažai turėjai dirbdamas, neturėjai išsilavinimo, gaudavai minimumą ir mažai prisidėjai prie valstybės gerovės, tai negali tikėtis, kad išėjus į pensiją valstybė tau ims jachtas pirkti. Čia kaip tik yra solidarumo principas, kad tokie žmonės sumokėjo santykinai mažiau mokesčių, tačiau jų pensija nedaug skiriasi nuo gautos algos.
Dabartiniai pensininkai, jeigu vertintume šią pakeitimo normą, šiuo metu gyvena panašiai kaip ir kitose valstybėse. Visa bėda – skurdi valstybė, didelis šešėlinių pajamų mastas ir jos ribotos galimybės. Dabartiniai pensininkai ne visada pasirūpino savo papildomais pajamų šaltiniais, per daug pasitikėjo vien „Sodra“.
- Atrodo, reforma tenkina ne visus politikus. Dalis Seimo narių garsiai kalba apie valstybinės kaupiamųjų fondų įmonės steigimą. Kaip vertinate tokį pasiūlymą?
- Tegul steigia. Visa esmė, kad ji veiktų tomis pačiomis konkurencinėmis sąlygomis. Tokiai įmonei reikia įstatinio kapitalo, sukurti reikiamą infrastruktūrą, IT sistemas, rinkos sąlygomis pasamdyti licencijuotus profesionalus, kurie galėtų patikėtą turtą valdyti, pasirašyti depozitoriumo, audito sutartis. Šiuos steigimo kaštus, matyt, turėtų padengti valstybė iš visų mūsų biudžeto. Tai jau būtų sudarytos geresnės sąlygos negu veikiantiems fondams, kurių stengimui valstybė jokių paskatų nedarė. O svarbiausia – šiai įmonei reikėtų parodyti savo veiklos efektyvumą, fondai turėtų kažkuo išsiskirti iš dabar veikiančių, kad žmonės jais patikėtų ir savo turtą pervestų tokiai įmonei ir jos valdomiems fondams. Tada paaiškės ir tikroji veiklos perspektyva.
Bet įvertinus visa tai, esu tikras, kad gal būtų mažiau spekuliacijų apie šios veiklos ypatingą pelningumą. Jeigu norės agresyviai paimti rinkos dalį, reikės tuos pačius agentus samdyti rinkos sąlygomis. O klientams yra objektyvūs fondo pasirinkimo kriterijai – grąža, rizikingumas, efektyvumo rodikliai, konsultavimo ir aptarnavimo lygis. Tada valstybė galėtų puikiai pasireikšti.
Svarbu, kad tai vyktų identiškomis sąlygomis. Ir tai jos nebus identiškos, nes valstybė, įsteigdama tokią įmonę, turės panaudoti biudžeto lėšas. Klausimas: ar valstybė, kaip akcininkė, iškels įmonei reikalavimus tas lėšas grąžinti?
- Laikomasi nuomonės, kad žmogus, išėjęs į pensiją, turėtų gauti ne mažesnę nei 70 proc. iki pensijos turėto atlyginimo dalį. Tačiau jau dabar aišku, kad kaupimas nei pirmoje, nei antroje pakopoje to negarantuoja. Kaip surinkti likusią dalį?
- I ir II pakopa jokiu būdu nėra panacėja. II pakopa yra bendros socialinės sistemos kaupiamoji dalis – tik nedidelis priedas prie „Sodros“ mokamos pensijos. „Sodra“ ką surenka, tą ir išleidžia. O kaupiamoji dalis yra papildomas valstybės rezervas. „Sodros“ vidutinė pakeitimo norma vidutinių pajamų piliečiui šiuo metu siekia apie 40 proc. Antra pakopa šalia to pridės 10 ar 20 proc. Tai mes turim tik apie 50 proc. vidutinės algos. Jeigu žmogaus atlyginimas yra 5 ar 7 tūkst. Lt, tai jis to net ir nepasiekia.
Visi kiti kaupimo būdai, norint surinkti trūkstamą dalį, taip pat tinka. Yra trečia pakopa, atskirų įmonių akcijos, valstybių obligacijos, indėliai. Yra ir alternatyvių priemonių – nekilnojamasis turtas, nuosavas verslas, investavimas į auksą. Būdų yra daug. Svarbiausia neišleisti visko, ką uždirbi. Tavimi, žmogau, niekas kitas nepasirūpins.
- Sakote, kad dalį uždirbtų pinigų reikia taupyti. Tačiau lietuviai kaltinami pernelyg dideliu išlaidavimu...
- Aišku tik tiek, kad mūsų kultūroje žmonės nėra įpratę investuoti pinigų. Viena vertus, dėl visuomenės skurdumo. Antra vertus, dėl neįpratimo. Aišku, galima prieštarauti, kad indėlių pavidalu sukaupti rekordinio dydžio skaičiai. Tačiau indėlius vertinant procentiškai nuo žmonių pajamų, tai yra santykinai nedideli skaičiai. Lietuva taupyme nėra viena iš lyderiaujančių valstybių nei Europoje, nei pasaulyje. Ji toli gražu nepasiekia net vidurio. Žmonės dėl neturtingumo ir vartotojiškų savybių yra linkę daugiau išleisti nei atidėti. Juo labiau investuoti – lėšas įdarbinti kapitalo rinkose. Tai Lietuvai dar tolimas dalykas.
- Kokį rizikingumo laipsnį kaupiantieji privačiuose fonduose renkasi dažniausiai?
- Didžioji dalis renkasi subalansuotus fondus. Apie 20 proc. kaupimo dalyvių yra konservatyviuose fonduose. Akcijiniuose fonduose galbūt yra 7 ar 8 proc. Akivaizdu, kad žmonės labai didelės rizikos nemėgsta. Jeigu žmogus jaunas, galėtų daugiau rizikos prisiimti. O artėjant prie pensijos geriau mažesnė rizika. Žmonės yra inertiški – pasirinkę vieno tipo fondą dažnai nieko ir nekeičia. Net ir domisi mažai.
- Kokia socialinė charakteristika būdinga kaupimo dalyviams?
- Bendra tendencija yra tokia, kad regionų gyventojai ir mažesnio išsilavinimo žmonės kaupia rečiau. Kur kas dažniau kaupia aukštesnio išsilavinimo ir didesnių miestų gyventojai. Natūralu, kad taip pat ir didesnių pajamų žmonės yra dažnesni kaupimo dalyviai.
- Ką patartumėte žmonėms, nutarusiems kaupti, bet niekaip negalintiems išsirinkti tinkamiausio fondo?
- Kuo žmogus jaunesnis, tuo gali rinktis rizikingesnį fondą. O toliau tos pačios kategorijos fondus reikia lyginti tarpusavyje. Reikia pažiūrėti, kaip fondai elgėsi krizės metais, kaip atsigavo po jos. Lietuvos bankas skaičiuoja vidutinę grąžos normą. Tai parodo tikrąją konkretaus fondo grąžą nuo pat jo įkūrimo, atsižvelgiant į atskaitymus, fondo grąžą ir t.t. Tada visi fondai yra labai gražiai išreitinguojami. Jeigu žmogus pats nelabai išmano, reikia pasikonsultuoti net ir su kelių bendrovių specialistais.