Bet gyvenu su tokiu draskymu iš vidaus, kad ir kitos tokios būtų. Negi nėra visko suderinamo. Skirtis dažnai pagalvoju, bet baisu, kad kita nebus tokia. Tai ir taip baisu toliau gyvent, ir skirtis baisu.
Pamačius seksualią - net jaudulys paima. Bet skirtis nesinori pačiam, nes jei nesurasiu tokios geros, bijau, kad gailėsiuos po to visą likusį gyvenimą. Stoviu kryžkelėj ir nežinau, ką daryt, o dienos bėga, metai nyksta.
Pataria psichoterapeutas Olegas Lapinas
Kokia čia problema - pasakytų kas nors. Nepatinka mylėtis su viena, traukia kitos - tai ir eik su kitomis. O jūs nebegalite. Nes prie savo merginos per tuos devynis metus prisirišote, išmokote priimti ją tokią, kokia ji yra. O gal iš karto pajutote, kad ji - jūsų žmogus. Tokiais žmonėmis nesimėtoma. Tačiau jus traukia kitos - gražesnės išvaizdos merginos.
Žinoma, norėtųsi, kad prie jūsų artumo su mergina prisidėtų jos seksualinio žavesio garantija - tuomet nebūtų pagundų eiti „į šoną“. Tačiau kur čia aš - kokie ten „šonai“ jums gali rūpėti! Juk jums jau trisdešimt metų, ir žinoma, jūs pagalvojate apie brandesnį likusį gyvenimą, kuris turi būti gražus ir harmoningas. Likęs jūsų gyvenimas nebegali tęstis taip lengvabūdiškai, kaip tęsiasi dažno dvidešimtmečio gyvenimas. Dabar jūs nebenorite daryti senų klaidų. Todėl į savo pasirinkimą žiūrite labai rimtai. Klaidos čia jau būti negali.
Iš to seka, kad draugauti su mergina paprastai, nesirūpinant, kas bus, nebegalite. Išdavinėti ją - sau neatleistumėte. Ir jūsų vidinis pasaulis iš paprasto pasidaro sudėtingu.
Džiaukitės: jūs pats tampate sudėtingesniu žmogumi, ir iš didesnio proto jums atsiranda didesnės kančios.
Šios kančios apninka ne jus vieną, ir neapninka tiktai tų žmonių, kurie viduje lieka labai vaikiški ir paprasti. Jie įsimyli ir gyvena su žmogumi, kol nenusivilia. Arba pasimyli pirmą kartą ir tuokiasi visam gyvenimui. Ir gyvena kartu daug metų, tik labai stebisi, jei kam nors iš jūsų ateina noras susižavėti kitu. Šitai paprastų žmonių nebūna suplanuota. Bet atsitinka.
Matyti, jūs savo amžiuje vis dar esate truputį hiperseksualus. Hiperseksualus, žinoma, lyginant ne su savo bendraamžiais, bet, tarkime, su mano kartos žmonėmis. Todėl jūsų ir negali traukti vien jūsų draugė. O jos, beje, negali kartais netraukti kiti vyrai. Tačiau yra dar vienas dalykas, susijęs su idealizavimu, t.y. potencialiu įsimylėjimu.
Pakartosiu: kad įsimylėtumėte vieną žmogų ilgam ir neleistumėte sau įsimylėti kitų, reikia būti labai retu - paprastos, vaikiškos sielos žmogumi.
Jūs aiškiai priklausote daugumai, t.y. atrodote sudėtingesnis žmogus, nes jau iš anksto išgyvenate vidinį konfliktą: tarp realios ir idealios merginos.
Toks žmogus iš pradžių pamato savo meilėje idealų asmenį. Vyrai dažnai moteryje mato idealią motiną - su ja ir saugu, ir gera, ir barščių išverda, o svarbiausia - su ja mylėtis galima.
Tačiau idealai neatlaiko patikrinimo laiku: anksčiau ar vėliau imi pastebėti moters trūkumus: tai ūgis ne toks, tai kūno apimtis, tai nuotaikos svyravimai, tai kaprizai ir egocentrizmas. Anksčiau ar vėliau tenka suvokti, kad tavo išrinkta moteris - visai ne ideali mama. Ji išvis ne mama, nes mama pas tave jau buvo. Tačiau tegu ji yra „gera mama“ perkeltine prasme. Vis vien ji yra reali. O mums reikia idealios.
Ir tuomet prasideda naujo idealo paieška. Iš pradžių šitas idealas egzistuoja teoretinėje plotmėje - kaip galimybė. Po to jis nušvinta praeivėse, žurnaluose, internetinėse puslapiuose. Anksčiau ar vėliau idealas suspindi konkrečios moters akyse, šypsenoje, figūroje. Ir čia galima neištikimybė, o kartais - skyrybos.
Atsitinka taip, žinoma, ne visuomet. Kitas kelias - kai žmogus nustoja ieškoti idealo. Ir savo gyvenimišką užduoti suvokia kitaip: „Ar aš pasiruošęs kurti meilės santykius su vienu man tinkančiu žmogumi?“ Čia esmė ne žmoguje, kurį „turi sutikti“. O mūsų pačių pasiruošime kurti.
Kurti, reiškia, ne kartoti tai, ką daro visi - tuomet mums visiems reiktų įsimylėti ir tuoktis su visuotinai pripažintomis gražuolėmis. Kurti, reiškia, ieškoti netikėtų, individualių sprendimų tradicinei situacijai. Tarkime, ne kūrybiškas poelgis - vesti, nes:
- ji pastojo,
- ji man pasirodė labai patraukli ir visi taip sako,
- tarp mūsų stipri seksualinė trauka,
- ji tinka savo padėtimi ir perspektyvomis,
- mus tėvai suvedė.
Šiais atvejais beveik visuomet ateina eilė nusivilti, ir tuomet ieškoma idealo už santuokos ribų.
Jeigu visi žmonės iš anksto ruoštų save tokiam scenarijui, jie išvis nesituoktų arba būtų labai ciniški. Sakytų: „Na, kurį laiką pagyvenkime kartu, o toliau bus matyti“.
Kūryba meilėje - tai, ką aš joje atrasiu, ką jai pasakysiu, kokiu vardu pavadinsiu - iš anksto nežinau. Ir ji nežino. Mūsų gyvenimas - tai kartu rašomas romanas su netikėtomis intrigomis!
Aš nežinau, koks jūs esate žmogus, tačiau iš jūsų laiško panašu, kad nei lengvabūdis, nei cinikas. Jūs nenorite likti nesusituokęs, nes jei norėtumėte, tai taip ir būtumėte padaręs. Ir nepanašu, kad esate cinikas. Cinikai neišgyvena tokių moralinių konfliktų. Todėl ir sprendimas jūsų atveju galėtų būti ne tiesioginis, o sudėtingesnis.
Jums reikia pasverti, kiek jums svarbus artumas, prisirišimas, suderinamumas lyginant su seksualiniu žavesiu. Ar galėtumėte jūs atsisakyti seksualinio žavesio išlaikant artumą, prisirišimą, suderinamumą? Ar galėtumėte jūs atsisakyti viso šito dėl kitos moters seksualinio žavesio? Ar išmainytumėte stipresnę erekciją į viso gyvenimo sielos ramybę?
Ir kad viskas nebūtų taip rimta, priminsiu humoristiškai perfrazuotą pasaką. Prijoja prie kryžkelės karžygys ir skaito užrašą: „Į kairę nujosi - gyvybę prarasi; į dešinę nujosi - be arklio liksi; tiesiai josi - liksi be skatiko“.
O apačioje mažomis raidėmis parašyta: „O ilgai vietoj stypsosi - į dantis gausi“.
Sėkmės,
O.Lapinas
Rašykite: psichologui@delfi.lt. Psichologai neatsakinėja asmeniškai, atsakymai publikuojami DELFI rubrikoje GYVENIMAS.
