- Kokiu būdu žemaitis iš Mažeikių susidomėjo šokiais ir tapo Klaipėdos universiteto sportinių šokių studentu?
Mažeikiuose daug ansamblių, tai - šokio miestas. Šokti pradėjau būdamas aštuonerių, kaip dažniausiai įprasta vaikystėje tam mane paskatino mama. Baigęs Mažeikių choreografijos mokyklą, persikrausčiau gyventi į Klaipėdą, kur įstojau į sportinių šokių specialybę Klaipėdos universitete. Bakalauro studijomis neapsiribojau, įgijau ir magistro laipsnį.
- Šešerius metus praleidote „Žuvėdros“ kolektyve, kodėl nusprendėte pasukti kitu keliu?
„Žuvėdroje“ šokau nuo trečio kurso, išėjau, nes iš esmės buvau pasiekęs viską, ką buvo galima: su kolektyvu tapau Europos čempionu, Pasaulio čempionu. Nebebuvo kur kilti, galbūt dėl to ir neliko motyvacijos. Tai svarbi mano gyvenimo dalis, todėl natūralu, jog pasiilgstu kolektyvo, tačiau reikėjo ko nors naujo.
- Ne paslaptis, kad sportininkai, o tarp jų ir šokėjai neretai patiria traumų, ar yra tekę šokti „sukandus dantis“?
Tikrai taip, traumų neišvengiame. Dažniausiai kenčia šokėjo stuburas, kadangi tenka kiloti šokių partnerę. Prisimenu porą kartų, kai mane gelbėjo tik nuskausminamieji. Tačiau šokant tave veikia ir adrenalinas. Skausmą jauti prieš šokį ir po jo. Šokio metu esi per daug susitelkęs ir skausmas lyg išgaruoja.
-Turite savo šokių studiją, sakykite, kas dažniausiai apsilanko Jūsų šokių pamokose?
Porą metų turėjau šokių studiją Klaipėdoje, šiuo metu esu atidaręs studiją Vilniuje. Ne paslaptis, jog Lietuvoje dažniausiai šokių pamokas lanko moterys, ne taip paprasta mūsų vyrus įkalbėti šokti. Tačiau jei kalbame apie apsilankančiųjų amžių, jis labai įvairus - sulaukiu ir 20 metų merginų ir 50 metų moterų. Teko dirbti ir su vaikais, tačiau turiu pripažinti, kad kol neturi savo vaikų dirbti su jais nėra taip paprasta.
- Dalyvavote ne viename televizijos projekte, kas paliko didžiausią įspūdį?
Patiko pastarasis šokių projektas, kuriame dalyvavau. Jis buvo kitoks nei pirmieji dveji. Ne paslaptis, jog televizijoje yra tam tikros taisyklės, kurių reikia paisyti. Šiuo atveju tokių taisyklių praktiškai nebuvo, galėjome kurti, improvizuoti, daryti, kas labiausiai patinka. Įdomiu išbandymu tapo šou, kuriame teko dainuoti.
Dalyvaudamas šiame projekte supratau, ką reiškia atsidurti kitoje barikados pusėje – anksčiau poroje būtent aš buvau profesionalas, o dabar mane teko mokyti nuo pagrindų. Reikėjo išmokti teisingai kvėpuoti, valdyti balsą. Tada supratau galbūt buvęs kartais per griežtas šokių partnerėms mėgėjoms. Kai esi profesionalas, tau atrodo, jog kitam viskas turėtų būti aišku ir suprantama, tačiau pabuvęs kitame kailyje supratau, kad taip nėra.
- Ar tiesa, kad nemokate pralaimėti?
Iš dalies taip. Tai atėjo kartu su „Žuvėdra“. Juk visi iš mūsų ansamblio tikėdavosi tik pergalių, pirmų vietų. Jei „Žuvėdra“ likdavo antra, reiškia - pralaimėjo. Viename televizijos projekte likau antras, tačiau pralaimėjęs nesijaučiu. Galų gale likau pastebėtas ir buvau pakviestas į kitą šou, todėl kartais svarbiausia nėra užimti pirmą vietą.
- Kaip šokėjas tampa verslininku?
Nesu verslininkas. Organizuoju renginius ir juos vedu, tačiau esu atsakingas už kūrybinę, meninę veiklos pusę. Finansai ir skaičiavimai - ne mano sritis, tai daro kitas žmogus.
- Šokiai, dainavimas, renginių vedimas, organizavimas, net televizijos laidų vedėjo darbas. Ar norėtumėte išbandyti save dar kokioje nors srityje?
Teatras. Turiu nemažai draugų dirbančių teatre. Ši sritis traukia tuo, jog kas kartą tu gali būti visiškai kitu žmogumi, įkūnyti absoliučiai skirtingus personažus.
- Dažnai esate scenoje, dėmesio centre, todėl Jums būtina palaikyti gerą formą, kaip tai pavyksta?
Turiu pripažinti, kad pasitraukus iš „Žuvėdros“ mano dienotvarkė nėra tokia griežta, nebeturiu repeticijų kasdien, leidžiu sau atsipalaiduoti šiek tiek, jei reikia, užsisėdžiu vakare ilgiau, o ryte ilgiau pamiegu. Nesu ir didelis sporto mėgėjas, bandžiau eiti į sporto salę, tačiau tai ne man. Pajutau, jog turiu save versti sportuoti, todėl vietoje sporto salės renkuosi šokius.
- Galbūt esate išrankus maistui?
Ne, nesu išrankus. Mano sužadėtinė mėgsta gaminti, su mielu noru valgau viską, ką jį pagamina. Ji iškepa ir ypatingųjų savo keksų. Negalėčiau pasakyti, kad kaip nors save riboju, be to, labai mėgstu picas. Nevalgau jų kasdien, tačiau tikrai mėgstu tiek pagamintas namie, tiek kur nors kavinėje. Galbūt mums su drauge pasisekė ir maistas tiesiog „neina į kūną“, kita vertus, abu šokame mano studijoje, manau, tai irgi padeda išlaikyti dailų kūną.
