Bet kai pagalvoji, visai nėra reikalo lakstyti, ypač kai esi tokiose vietose, kuriose norėtųsi pabūti daug ilgiau. Šiaip ar taip, per gana trumpą laiką spėjome pamatyti puikiausias Graikijos salos Korfu vietas.
Graikija turistus vilioja ne tik savo istoriniu paveldu, bet ir puikiomis kurortinėmis salomis. Viena iš jų - Korfu (Corfu) sala Jonijos jūroje, gana artima šiaurės vakariniam Graikijos krantui ir labai netoli Albanijos pakrantės. Šioje saloje pirmą kartą užuodėm Graikijos kvapą, ir iš čia per visą šalį keliavome į sostinę Atėnus. Ši sala dar vadinama ir Kerkyros sala, o jos istorija ir pavadinimai, kaip ir kitur Graikijoje, labai susiję su mitologija. Anot mitų, salos pavadinimas kilo nuo nimfos Korkyros vardo, kurią pagrobęs jūrų dievas Poseidonas atgabeno į šią salą.
Pirmąją dieną, tik atvykę, keliavome į Korfu sostinę Kerkyrą (arba Kerkirą - kaip kam labiau tinka). Didžiausias salos labai priminė Italijos miestelių senamiesčius, ypač Veneciją, nors aplinkui kanalų ir gondolų nebuvo, tą įspūdį kūrė pastatų spalvos ir venecijietiški balkonėliai.
Ir mes neišsigalvojom, šiai Graikijos salai venecijiečiai iš tiesų padarė nemažai įtakos, nes daugiau nei 400 metų, iki 1797 m., sala priklausė Venecijai. Dėl to vaikščiojant Korfu senamiestyje, prisiminėm ankstesnę kelionę į Italiją - dėl panašumų su Venecija ar net Verona.
Siauromis gatvelėmis galėtum nors ir visą dieną vaikštinėti, atlošęs galvą domėtis įdomios architektūros namais, jau aptrupėjusiais, bet dėl to jų žavesys nesumažėja. Senamiestyje daug barų, kavinių ir restoranų, pagal kiekvieno skonį ir kišenę, taip pat suvenyrų, delikatesų ir visokių mielų daiktų parduotuvėlių.
Tačiau laikas spaudžia ir užsibūti ten per ilgai negalime. Perėję Spianada aikštę - didžiausią susirinkimų vietą Kerkyroje, einame į vieną žymiausių vietų Kerkyroje - senąją miesto tvirtovę arba pilį (Old Fortress/ Castle, graikiškai Palaio Frourio). Iš tolo žiūrint, šio karinio statinio griūvėsiai atrodo kaip natūralus uolienų kalnas. Ši tvirtovė, apsupta jūros (į ją patekti galima perėjus tiltelį virš kanalo, skiriančio tvirtovę nuo salos), pastatyta apginti Korfu nuo užpuolikų.
Jos statyba prasidėjo Bizantijos imperijos laikais, o vėliau, salą valdant venecijiečiams, tvirtovės struktūra buvo pakeista, kad sala būtų apsaugota nuo turkų puldinėjimų. Įėjimas kainuoja 4 eurus, studentai gali eiti už pusę kainos. Mus visus kasininkas įleido už pusę kainos, kadangi iki tvirtovės uždarymo buvo likusi valanda (ir apskirtai pastebėjome, kad Graikijoje visur mielai daro nuolaidas grupėms).
Šiandien tvirtovėje galima pamatyti senovinę karinę architektūrą, išlikusias patrankas, tunelius, senovinį kalėjimą ir karinę ligoninę, apžvalgos bokštų griūvėsius ir kitus atributus. Perėjus kelis tunelius ir užlipus laipteliais į patį tvirtovės viršų, kur stovi apžvalgos bokštas, švyturys ir didžiulis metalinis kryžius, galima pasidairyti į Kerkyros miestą ir jo pakrantes iš viršaus.
Iš tvirtovės puikiai matomas mielas vaizdas - prieplauka ir netoliese esanti Vido sala, kuri turi ne tokią jau gražią istoriją. Šioje saloje I-ojo pasaulinio karo metais buvo įrengta ligoninė serbų kareiviams ir civiliams, į Korfu atkeliavusiems po Austrijos-Vengrijos invasijos į Serbiją.
Daug sužeistųjų, atgabentų į Vido, neišgyveno, o kadangi sala nedidelė, jų kūnus imta laidoti jūroje šalia Vido salos. Ta vieta dabar vadinama mėlynaisiais jūros kapais (Blue Sea Tombs), ten buvo palaidota apie 5000 serbų... Iš Kerkyros senojo uosto į Ptichia uostelį Vido saloje plukdina laiveliai, ten galima apžiūrėti serbų mouzoliejų žuvusiems kareiviams, pasivaikščioti pėsčiųjų taku per visą salą. Saloje yra du paplūdimiai.
Žemiau, šalia tvirtovės, stovi Agios Giorgios šventykla, pastatyta anglų 1840 m., bet po kelių metų atitekusi graikų ortodoksams. Bažnyčia su šešiomis dorėninio stiliaus kolonomis skiriasi nuo daugelio graikų ortodoksų bažnyčių, kurios pastatytos laikantis Bizantijos architektūros stiliaus taisyklių - su apvaliais kupolais, mozaikomis ir arkomis.
Korfu salos gyventojai daug kartų turėjo ginti savo žemes nuo nedraugiškų kaimynų. Tam XVI-XVII a.pastatyta dar viena tvirtovė, vadinama Naująja (New Fortress, graikiškai Neo Frourio). Dėl to Kerkyra yra vienintelis Graikijos miestas, šitaip apsuptas gynybinėmis pilimis.
Jei istorijos ir karinės architektūros jau gana, galima pasivaikščioti promenada palei Garitsa įlanką (Garitsa Bay). Ne sezono metu čia buvo labai ramu. Nors miesto centre, kur kavinės ir barai, žmonių netrūko, tačiau promenada vaikštinėjo tik vienas kitas turistas. Įlankos pabaigoje, labiausiai vėjuotoje vietoje stovi dar vienas Korfu simbolis - vėjo malūnas ir toliau rasite paplūdimį Anemomilos, kas graikiškai reiškia malūną.
Atostogaujant Korfu tikrai reikėtų automobilio, motorolerio ar bent jau dviračio. Nors ten važiuoja autobusai, bet daug daugiau pamatyti galima planuojantis maršrutus savarankiškai. Apžiūrėję Kerkyrą, važiavome į savo vilą Govino Bay, Gouvia miestelyje. Gouvia - tai labai netoli salos sostinės, šalia to paties pavadinimo įlankos įsikūręs turistinis miestelis. Kažkokių žymių lankytinų vietų daug neradome, bene žymiausias - Venecijos laivų kiemas (Venetian Shipyard).
Iš Gouvios tą pačią dieną patraukėme į salos šiaurę - Pantokratoro kalno (Mount Pantokrator) ir Kassiopi žvejų kaimelio link. Pantokratoro kalnas šiaurinėje salos dalyje - aukščiausias saloje, virš 900 metrų aukščio. Nuo kalno viršūnės galima matyti tolokai pietuose esančias salas Paxos ir Anti Paxos, o daug arčiau, žvelgiant į rytus - Albanijos krantus.
Kad Albanija labai netoli, mums pranešė mūsų mobiliojo ryšio tiekėjai, atsiuntę žinutes „Sveiki atvykę į Albaniją“... Tiesa, nesumaišykite, saloje kažkodėl yra dar vienas Pantokratoro kalnas, vakarinėje dalyje, netoli Agios Mattheos. Šis kalnas tik 600 m aukščio, žinomas kaip vestuvių kalnas (graikiškai Gamilio Oros), vėlgi dėl graikų mitų.
Užsukome į Kassiopi - didžiausią kaimą šiaurinėje salos dalyje, kur pagrindinis vietos verslas - žvejyba, o turistai į tą kaimą užsuka pavaikštinėti ramiomis vaizdingomis pakrantėmis. Ne sezono metu (mes lankėmės kovo pabaigoje) Kassiopi, kaip ir visi salos kaimeliai, kuriuos pravažiavome ir į kuriuos užsukome, atrodė šiek tiek apmirę. Kavinėse matydavom tik vietinius, ramiai sėdinčius, besišnekučiuojančius ir laukiančius turistų antplūdžio sezono metu, kai ilsėtis jau nebebus kada.
To vakaro tikslas buvo Sidari kaimelis ir ten esantys natūralūs, jūros išgraužti kanalai ir urvai, vadinami Canal D'Amour - meilės kanalu. Tik bėda, kad mums laikas buvo negailestingas - nuvažiuoti šviesoje ten nespėjome. Navigacija šito lankytino taško nerodė, o apie pusę devynių vakaro jau buvo tamsu ir sunku susiorientuoti nežinomoje vietovėje.
Vietinės gyventojos parodyti laikytis dešinės, privažiavom kažkokią vietą paplūdimyje, kur į jūrą įteka nendrėmis apaugęs upeliūkštis. Matyt, kažkur ne ten pasukom, bet nusprendėm nebeieškoti, nes tiek miestelyje, tiek pajūryje buvo visiškai tamsu. Meilės kanalo taip nepamatėme, išgirdom tik jūros ošimą ir varlių kurkimą. Kelionėje taip būna, ne visada atsiduri ten, kur tikėjaisi.
Vieną dieną praleidę Korfu, šiek tiek apsižvalgę šiaurinėje ir rytinėje salos dalyse ir pernakvoję Gouvia kaimelyje, ryte patraukėm į Kerkyros uostą, iš kur keltas per pusantros valandos nugabeno į Igoumenitsa uostą Graikijos žemyninėje dalyje. Keltai plaukia kas valandą, bilietas automobiliui kainuoja 40 eurų, žmogui - 10 eurų, atgalinis bilietas keleiviui per pusę pigesnis. Iš ten keliavom į Atėnus (apie kelionę į Graikijos sostinę papasakosime atskirai).
Į Korfu sugrįžome po dviejų dienų ir keliavome tiesiai į salos vakarus - į Paleokastritsos miestelį. Kol jį pasiekėme, jau buvo tamsu, o kadangi šis miestelis, kaip ir kiti Korfu saloje, nebuvo gausiai apšviestas, tai naktį visiškai nieko nematėme, tik išėję į balkoną girdėjome jūros ošimą. Tad pirmoji mintis atsibudus ryte buvo pažiūrėti pro langą. Tą rytą supratau, kad ne veltui Paleokastritsa vadinama Korfu brangakmeniu. Mūsų apartamentai (Ipsia Apartments), kaip ir visi kiti viešbučiai Paleokastritsoje - ant kalno, nuo kurio atsiveria jaudinantis vaizdas į mėlyną Jonijos jūrą, Paleokastritsos įlankas ir uolas jūroje.
Tą rytą planavome, kaip būtų puiku paplaukioti aplink tas uolas ir urvus laiveliu - Paleokastritsoje tokie 1,5 val. trukmės kruizai tikrai organizuojami, tačiau per daug nesitikėjome - turistų tokiu metų laiku dar nedaug ir tai buvo antrasis Velykų rytas, tad tikėtis, kad graikai keliaus laukti tų kelių turistų, būtų naivu. Taip ir buvo, prieplaukoje sutikome tik vieną vienintelį žveją, o visos turistinės vandens transporto priemonės (įskaitant ir laivą stikliniu dugnu) ilsėjosi ant kranto ir laukė sezono.
Paleokastritsa žymi šešiais paplūdimiais ir vienuolynu ant kalvos šalia jūros. Tas vienuolynas tokia stebuklinga vieta, įsikūręs nuostabioje vietoje, o tik įėjus į vienuolyno kiemą, užvaldo visiška ramybė. Vienuolyno teritorijoje įsikūręs mažas muziejus, kuriame saugomos retos Bizantijos imperijos laikų ikonos, šventos knygos ir kitos relikvijos.
Vienuolynas toje vietoje įkurtas apie 1225 m., tačiau dabartinis pastatas, kiemas ir vienuolių celės pastatyti XVIII a. Vienuolyno koplyčia, kur meldžiasi vienuoliai - labai maža, jauki ir dailiai dekoruota, ten galima uždegti žvakutę ir paaukoti pinigų.
Vienuolyno parduotuvėje galima įsigyti vienuolių spaudžiamo alyvuogių aliejaus, prieskonių, uogienių. Alyvuogės ir iš jų spaudžiamas aliejus Korfu saloje - puikūs. Sala, gaudama daugiausiai lietaus, yra viena iš žaliausių Graikijos salų ir čia suskaičiuojama apie tris milijonus alyvmedžių.
Aplankę vienuolyną, važiavome vėlyvų pusryčių į netoli, gal už keturių kilometrų, esantį Lakones kaimą. Tuo kelis kilometrus važiuoti reikėjo į kalną ir maždaug 700 metrų aukštyje įsikūrusiame Lakones išvydome neapsakomai gražų vaizdą: kiparisais ir alyvmedžiais apaugusią pakalnę ir puikias Paleokastritsos įlankas ir pakrantes. Šitame kaimelyje yra keli restoranai ir kavinukės, kur galima užkąsti prieš dienos keliones.
Atsisveikinę su Paleokastritsa, judėjome į pietus. Pakeliui yra keli dėmesio verti kaimai ir paplūdimiai: Ermones, Pelekas, Agios Gordios. Mūsų tikslas buvo Chalikounas paplūdimys, iki kurio nuvažiuoti pasirodė gana sudėtinga, nes važiavome kalnų keliukais pakrantėje, o kartais navigacija liepdavo mums važiuoti per siaurus ir duobėtus sodų keliukus ar netgi privačius kiemus.
Arčiau tos vietos, kuri buvo mūsų tikslas, atsirado šiokie tokie ženklai su užrašu Chalikounas Beach. Ta vieta gana unikali, laukinė, tačiau apleista. Ten matosi kažkokios pradėto, bet nebaigto statyti kelio liekanos, mėtosi šiukšlės. Kažin ar šiukšlina turistai, ši vieta nėra gausiai lankoma, o kai domėjausi apie šį paplūdimį, sužinojau, kad aplinkinių vietovių gyventojai šiltomis savaitgalio dienomis poilsiauja Chalikounas, toliau nuo turistinių vietų.
Tačiau ši vieta unikali tuo, kad visai šalia jūros - nemažas Korissiono ežeras (Lake Korission), kurį nuo jūros skiria gana siauras smėlio ir akmenukų ruožas. Šis ežeras iš tikrųjų yra natūrali sūraus vandens lagūna, kažkada atskirta nuo jūros. Reikia pripažinti, ta vieta daug geriau atrodo fotografijose iš viršaus, tačiau jei reikėtų sezono metu pabėgti nuo daugybės žmonių arba pasiilgtumėte jūros be uolų aplinkui, nuvažiuokite į Chalikounas.
Iš Chalikounas, kad ir kaip nenorėjome, turėjome važiuoti atgal į Kerkyrą - skrydis buvo po kelių valandų. Važiavome rytine salos pakrante, čia, netoli Kerkyros, pamatėme dar vieną Korfu simbolį - mažutę pušimis apaugusią salą Pontikonisi, kurioje yra vienintelis pastatas - Pantokratoro vienuolynas (Pantokrator Monastery).
Dar vienas objektas, į kurį tikriausiai atkreipsite dėmesį leisdamiesi lėktuvu - labai netoli oro uosto, dar mažesnėje saloje, kurią su žeme jungia siauras takas, stovintis baltas Vlacherna vienuolynas (Vlacherna Monastery). Tai buvo pirmas vaizdas, pasveikinęs mus leidžiantis, ir paskutinis Korfu primenantis dalykas, kurį matėme palikdami salą.
