O ar įmanoma sukurti vaistą neturint milijardo dolerių ir negaištant dešimties metų? Pasirodo, taip. Ir tam netgi nereikalingas nei farmacininko, nei chemiko, nei mediko išsilavinimas, nereikia laboratorijos ar didelės įmonės su solidžiu biudžetu. Pakanka idėjos, užsispyrimo ir vos vienerių metų intensyvaus darbo.
Būtent tiek laiko truko Andriaus Kavaliausko kelias nuo idėjos iki preparato skausmui malšinti „Dolosan“ pateikimo rinkai. Jis DELFI papasakojo, kaip idėją išvystė iki realaus, vaistinių lentynose atsiradusio produkto, kurio per porą mėnesių parduota keli tūkstančiai pakuočių.
- Jei jau sukūrėte tokį preparatą, tikriausiai turite medicininį išsilavinimą?
- Taip, bet ne farmacinį konkrečiai – mokiausi Vilniaus universitete. Esu visuomenės sveikatos specialistas. Kita vertus, farmacininkai buvo mano rate ir netgi šeimoje – sesuo yra vaistininkė.
- Gal bendradarbiavote su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) specialistais? Juk tame universitete yra Farmakognozijos katedra, užsiimanti augalų vaistingųjų savybių tyrimais
- Iš LSMU labiau bendravau su konkrečiais gydytojais, labiau medicinine, o ne mokslo bendruomene. Bet ačiū už idėją, tai būtų gera tolesnio darbo kryptis.
- O farmakologijos žinios?
- Buvo kursas. Farmacijos gilesnių žinių studijų metais, žinoma, nebuvo suteikta – bendrais bruožais buvome supažindinti. Sakyčiau, ten įgijau pagrindus.
- O farmakognozijos ar botanikos dalykai?
- Ne, tokių, regis, nebuvo. Konkrečių vaistažolių studijų nebuvo, bet kurdamas šį preparatą skaičiausi knygas, kurias man sesė paliko.
- Gal taip ir idėja gimė knygas skaitant?
- Idėja gimė labiau iš praktinių žinių dirbant farmacijos versle. Nuo pat studijų baigimo dirbau įvairiose farmacijos bendrovėse – su etiniais, generiniais preparatais, vėliau teko į Lietuvos rinką įvedinėti vieną latvių vaistažolinį preparatų gamintoją – ir rezultatai buvo gana neblogi. Šiame darbe svarbiausia buvo tai, kad įgijau gilesnį supratimą apie tai, jog vaistažolė gali būti fitoterapinė priemonė, turinti kažkokią funkciją.
Matydamas visą rinką, kaip ji sukasi, kas su kuo žaidžia, pastebėjau, kad yra daug terapinių grupių, kuriose vaistažolių medicina plačiai taikoma, bet taip pat pastebėjau, kad yra viena sfera, kuri šiuo požiūriu yra visiškai apleista – ta, kur žmonės kasdieniame gyvenime praktiškai daugiausiai chemijos naudoja. Mano turimais duomenimis, per mėnesį Lietuvoje vidutiniškai parduodama apie 400 000 pakuočių įvairių rūšių analgetikų.
Betyrinėdamas neradau pasiūlymų sveikiau gydyti skausmą nei Lietuvoje, nei pasaulyje apskritai. Šiek tiek panašų preparatą radau JAV ir vieną tolimesnį preparatą – Belgijoje.
- Kuo argumentuosite teiginį „sveikiau“?
- „Sveikiau“ šiuo atveju yra mano rinkodarinis teiginys, nes žinome, kad net jei preparatas vaistažolinis, jei jis turi poveikį, vadinasi, turi ir kokį nors šalutinį poveikį. Ir dažnai tie poveikiai yra panašūs su cheminiais vaistais.
Vertinant iš rinkodaros pusės, yra žmonių gilus įsitikinimas, kad tai, kas yra natūralu, tas yra sveika, kas chemija – tas nelabai. O netrukus turėtume gauti ir ekologinio gaminio sertifikatą.
Vėliau bandysiu įrodyti kad tai iš tiesų yra sveikiau. Produktas jau pagamintas. Tikiuosi atlikti tam tikrus tyrimus – esu pažįstamas su medicinos pasauliu, su gydytojais ir jų galimybėmis. Manau, sugalvosime koncepciją kaip atlikti neoficialų klinikinį stacionaro lygmens tyrimą. Tiriamieji būtų pacientai su nestipriais skausmais, o jei jiems šiaip ar taip atliekami tyrimai – kepenų ar inkstų metabolitų – tai būtų gerai prijungti šį preparatą, stebėti jo užsilaikymą organizme. Dar reikės sugalvoti koncepcija kaip tai patikrinti, ar galiu teigti mediciniškai, kad tas mano vaistas „Dolosan“ - na šiuo atveju jis registruotas kaip maisto papildas – ar jis iš tiesų sveikesnis. Oficialiai teigti, kad jis sveikesnis, dar negaliu.
- Gluosnio ekstrakto pasirinkimas preparatui atrodo visiškai natūralus – iš jame esančių salicilatų ir aspirinas pagamintas. O kaip veikia kiti komponentai?
- Čia reikalinga šiokia tokia priešistorė. Pastebėjęs tą spragą, kad visi analgetikai nepelnytai užmiršti vaistažolinių preparatų kūrėjų, pradėjau domėtis, ar yra galimybė iš vaistažolių sukurti kažką efektyvaus, kas veiktų standartinį skausmą. Na ir vartant visą didelę sukauptą pasaulinę vaistažolių vartojimo patirtį – įvairias enciklopedijas, sesės knygas, galų gale platųjį internetą – radau patikimų tyrimų duomenų, kad tikrai egzistuoja vaistažolės su analgetiniu poveikiu, jos išbandytos su žmonėmis, nustatyti tam tikri titrai, parodantys kokie preparato kiekiai efektyviai mažina skausmą. Atsirinkau aštuonias vaistažoles ir pradėjau mąstyti kaip praktiškiau jas pasitikrinti, atsirinkti, sumažinti sąstatą taip, kad veiklioji dozė tilptų į vieną tabletę. Tiesa, vėliau efektyvią dozę teko padidinti iki dviejų tablečių, nes viena didelė tabletė būtų nepraryjama.
Prancūzijoje susiradau laboratoriją, kuri užsiima vaistažolių ekstrahavimu ir tai daro gana efektyviai – ne vien džiovimo ar virimo būdu, bet ir taiko efektyvesnius metodus. Jiems padedant atmetėme vaistažoles, kurių reikėtų sunaudoti per didelį kiekį, kad būtų gautas norimas poveikis ir liko trys vaistažolės.
- Ir tikriausiai didžiąją tabletės dalį sudaro gluosnio ekstraktas?
- Taip, aspirininis poveikis yra stipriausias.
- Kitas komponentas yra skaistenis. Kaip jis veikia, kokia jo aktyvioji medžiaga?
- Jo poveikis priešuždegiminis, bet kai jau poveikis priešuždegiminis, tai savaime yra ir analgetinio veikimo. Veikliojo junginio nežinau – augalas pasirinktas iš senolių patirties ir pagal medicininių tyrimų rezultatus.
- Trečiasis augalas – šliaužiantysis inkaruotis. Ką galite papasakoti apie jį?
- Tai yra dykumų augalas, iš senovės praktikos taikytinas reumatiniams, sąnarių skausmams slopinti. Jis naudojamas nuo seno ir buvo aprašytas kaip sunkų pavidalu efektyvus reumato simptomams slopinti. Pasakyti, kas konkrečiai jame sukelia poveikį, kokia veiklioji medžiaga – šiuo metu negaliu. Tiesiog labiau koncentravausi į filtravimo darbus, į tai, kas apskritai galėtų duoti tokį efektą. Dabar, kai jau pradėta prekyba, galėsime pradėti domėtis giliau. Išsibandėme, žinome, kad veikia. Kai pradėsiu su medicinos bendruomene daugiau bendrauti, tą tikrai išsiaiškinsiu.
- Sakėte savo produktą bandėte. Kiek laiko jis veikia?
- Bandžiau. Dviejų tablečių dozė, sakyčiau, yra efektyvi apie 6-7 valandas – ilgiau nei daugelis kitų analgetikų. Ir iš naudojimo praktikos pastebėjome, kad veikimas prasideda po 40-50 minučių. Tikriausiai taip yra dėl to, kad vaistas lėčiau atsipalaiduoja iš gluosnio ekstrakto. Taigi, bent jau man taip pasirodė, kad preparatas pradeda veikti vėliau, bet veikia ilgiau.
- Panašiausia būtų lyginti su 200 mg ibuprofeno doze. Gavus mišinį tiesiai iš laboratorijos man jis pasirodė efektyvesnis, atrodė, kad jis galės būti panašus į 400 mg ibuprofeno dozę. Bet kai jis susilipdė į tabletę, panašu, kad poveikio lyg trūksta. Galbūt laboratorijoje dirbant su mažesniais medžiagų kiekiais sugebėjo išgauti stipresnius ekstraktus... O galbūt čia suveikė paprasčiausia baimė, kad pagamintas produktas nėra toks efektyvus, kaip tikėjomės.
- Informaciniame lapelyje parašyta, kad vaikams iki 12 metų vartoti nerekomenduojama. Kodėl?
- Nerekomenduojami praktiškai visi analgetikai.
- O kaip gi paracetamolis? Be to, esama ir vaikams skirtų ibuprofeno formų.
- Paracetamolis juk didesnėmis dozėmis pakankamai toksiškas. Vienas iš mūsų dėstytojas paracetamolį vertino labai griežtai ir teigė, kad jis turi būti kuo rečiau vartojamas. Dabar reklamos teigia, kad paracetamolis turi būti kuo dažniau vartojamas, vos ne kasdien, vos tik blogiau pasijutus. O pasiekti tą toksinę dozę, dėstytojas sakė, nėra toks didelis darbas.
- Pereikime prie ekonomikos. Kiek jūsų preparato pakuotė kainuoja?
- Iki dešimties litų. Pagrindinė mintis būtų padaryti, kad vartotojui kiltų klausimas - ar verta pirkti natūralų, ar cheminį, kuris yra kur kas pigesnis.
- Bet tai tik penkios dozės.
- Vartotojas vis tiek lygins dešimt tablečių arba vieną pakuotę. Sužais psichologinis momentas, kad pakuotė pigesnė nei 10 litų. Ir preparatas natūralus. Vartotojas manys, kad jam verta rinktis tą sveikesnį.
- Sakėte, ketinate atlikti platesnius bandymus – kokius?
- Efektyvumo tyrimus. Aišku, tyrimas bus pakankamai subjektyvus, bet tikrai bandysime. Kalbėsimės su mokslo bendruomene, štai Santariškėse yra pažinčių ir iš mokslų, ir iš darbų. O doktorantams mokslinius darbus atlikinėti reikia. Jiems bus pasiūlyta idėja atlikti subjektyvų skausmo pojūčio slopinimo tyrimą, galbūt metabolitų – nors iki tokio lygmens nepriėjau. Dar reikės su medikais pasitarti kaip yra patikimiau patikrinti analgetinį poveikį, saugumą ir ekskreciją.
- Šiek tiek apie maisto papildo statusą – tai reiškia, kad jo įstatymine priežiūra užsiima Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, o ne Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba?
- Taip.
- O tai savo ruožtu reiškia, kad jo sudėtis gali būti bet kokia?
- Labai teisingai. Ir studentai šneka, ir maisto papildų tyrimus atlikus kartais paaiškėja, kad gamintojai įdeda mažiau nei deklaruojama – to principo daug kas nesilaiko, nes jis nėra pakankamai reglamentuotas. Svarbu neįdėti daugiau nei parašyta, o kad mažiau – niekas to nekontroliuoja. Kai maisto papildai yra tokie, kad žmogui reikia pasipildyti kokiomis nors medžiagomis, realus poveikis nejaučiamas, todėl gamintojai gali sau leisti pažaisti tokius žaidimus.
Mano preparato poveikis yra akivaizdžiai jaučiamas – arba jis veiks, arba neveiks, taigi, tokių žaidimų aš tiesiog negaliu žaisti, nes mano vartotojas iškart supras, kad aš kišu žolių iš pievos o ne efektyvų preparatą.
Aš paruošiau funkcinį preparatą, todėl maisto papildo sąvoka jam iš tikrųjų neturėtų tikti. Bet ta registracijos forma paprastesnė, nes vaisto registravimas užtruktų, reikėtų daugiau investicijų. Nepasitikrinus savo galimybių rinkoje tą sau galėtų leisti tik didelė kompanija.
- Tuomet gal yra ketinimų perregistruoti produktą kaip vaistą vėliau?
- Taip tokia idėja yra – Europoje yra tokių rinkų, kur maisto papildo statusas nėra tinkamas įeiti į rinką. Pavyzdžiui, stipriai kylanti Kazachstano rinka – ten maisto papildas nėra ta registracijos forma, kurią vertintu. Galų gale ir kitose rinkose registruoti kaip vaistą yra apsimokantis dalykas – prestižiškiau. Yra rinkų, kuriose maisto papildas vertinamas lygiavertiškai vaistui, bet yra tokių rinkų, kur maisto papildas tikrai nevertinamas – vien dėl to mąstysime apie perregistravimo galimybę. Galų gale reikia daug dirbti, galbūt rasime kaip jį tobulinti: vartotojas yra geriausias lakmuso popierėlis. Galbūt vartotojų prašymų kažką patobulinus lengviau taptume vaistu, vertėtų investuoti į perregistravimą.
- Gal kuriate dar kokius nors preparatus?
- Minčių yra nemažai. Iki šiol sėkmingai dirbau su preparatu nuo peršalimo ir gerklės skausmo. Savaime bedirbant kilo minčių kaip gali būti sukurtas kur kas geresnis sprendimas, lyginant su tuo aliejiniu purškalu. Tai galėtų būti kur kas efektyvesnis preparatas, pasiekti terapinį poveikį gerokai greičiau.
Taipogi lyg ir pasirodė trūkumų kraujo rodiklių gerinimo srityje – žinoma, yra keletas preparatų, bet, manau, galima dar daugiau padaryti. Bent jau žmonėms, kurių hemoglobino rodiklis yra žemas.
Pasikartosiu, į šią rinką žiūriu pragmatiškai, iš verslo pusės. Dirbdamas farmacijos srityje matau kur nueiti ir ką geriau padaryti. Aišku, išlošia ir žmogus, kuris naudoja sveikesnį – ar bent jau natūralų – produktą. Jam būna ramiau, o tai svarbu.
- Ar sunku išvesti vaistą į rinką? Kas labiausiai kliuvo?
- Labiausiai reikėjo kantrybės ir ryžto. Sunkiausia buvo nesustoti kelio vidury. Diskusijos su laboratorija, pirmas žingsnis buvo sėkmingas, sutarėme, kad jie padės man vystyti idėją ir dirbsime kartu. Buvo euforija. Bet kuo toliau, tuo buvo sudėtingiau, jie buvo vis mažiau geranoriški dirbti. Susirašinėjimas truko apie pusę metų ir jie vis mažiau norėjo kartu dirbti. Gali būti, kad jiems tiesiog nusibodo tą daryti, o aš siekiau, kad rezultatas būtų kuo geresnis – ir darbai strigo. Išlaukti palikus pastovų darbą ir kiekvieną dieną susikoncentravus į šį projektą buvo sunku, atrodė, kad slenka begalinis laikas.
Aplinkiniams taip pat atrodė, kad nežinia kas vyksta – šeimos nariai taip pat pradėjo abejoti, ar teisingas kelias pasirinktas. Kai atėjo iš kitų bendrovių pasiūlymai dirbti pas juos, šeima dar labiau ėdė mane iš vidaus ir iš aplinkos – ar teisingai pasirinkau, ar nereikėtų priimti pasiūlymo iš kitų bendrovių, saugaus kelio. Sunkių momentų tikrai buvo.
Paskutiniai mometai taip pat buvo sunkūs. Lėšos, kad ir kokios jos bebūtų, baigėsi, todėl produkto pateikimas rinkai buvo tarsi oro gurkšnis, galimybė užsiimti tuo, ką moku iš anksčiau – parduoti.
- O išorinių investicijų buvo?
- Buvo. Iš pradžių maniau, kad nereikės, bet teko susirasti vadinamąjį verslo angelą, kuris prisidėtų savo pusę prie šio projekto. Taigi, projektas dabar yra pusiau ne mano. Bet investuotojas padėjo ištempti iki galutinės pakuotės.
- Ar neteko ieškoti pagalbos iš tokių investicijų startuoliams šaltinių, kaip „StartupHighway“ ar panašiai?
- Kalbėjausi su Saulėtekio slėniu. Jie turi tam tikrą sąrašą verslo angelų, kuriems buvo pristatyta ši idėja, tačiau nė vienas nesusidomėjo. Jiems tai nepasirodė saugus investavimo būdas.
- Kokio dydžio yra Jūsų komanda?
- Esu aš ir yra mano pagalbininkė. Kol būnu išvykęs, visus galus sužiūrėti reikalinga moteriška ranka. Ne tik buhalterijai ir administracijai, bet ir bendravimui su visais partneriais. O visą kitą galima outsourcinti - mūsų gamyba Prancūzijoje, pakavimas „Gamtos namuose“, net ir atstovus galima iš kitų bendrovių išsinuomoti, kad jie pristatytų produktą rinkai.
