Vieni pastebi, kad užsienyje uždirbti pinigai Lietuvoje virsta naujais namais, padeda susitvarkyti jau turimą būstą, o parsivežtos idėjos gimtinėje tampa realybe. Kiti nerimauja dėl gausėjančio paliktų vaikų būrio ar emigrantų tėvų, kurie nežino, kas senatvėje jais pasirūpins. Tuo metu patys emigrantai, dažniausiai išvykę ieškoti didesnio uždarbio ar pagarbos žmogui, svajoja sugrįžti arba, atvirkščiai – ateitį mato tik kitur.
Apie emigraciją, kurios nebeįmanoma nepastebėti, – pasakojimų ciklas „Kodas emigracija“ antradieniais LRT radijo eteryje. Šiandien apie emigraciją kalbame kaip apie naują problemą ir klausiame, kodėl, regis, sėslūs lietuviai palieka šalį. Vis dėlto istorikai pasakytų, kad tokie svarstymai nėra teisingi – lietuviai viena labiausiai migruojančių tautų nuo pat valstybės sukūrimo.
Lietuviai yra bastūnai
„Kažin ar Lietuvoje yra nors vienas kaimas, iš kur nebūtų kas išėjęs į Ameriką. Bėgti į Ameriką tai taip paprastas daiktas, kaip vasarą lietus arba žiemą sniegas.“ Tokių ir panašių sakinių šiandien neretai galima perskaityti spaudoje, išgirsti per radiją ar televiziją. Tačiau cituojama mintis išsakyta ne dabar – ji buvo išspausdinta XIX a. laikraštyje, maždaug tuo laiku, kai Lietuvą paliko pusė milijono žmonių.
Lietuvių išeivijos instituto vadovas prof. Egidijus Aleksandravičius kaip tik visai neseniai baigė rašyti knygą apie lietuvių pasaulio istoriją. Pasak profesoriaus, viena vertus, esame labiausiai migruojanti Europos Sąjungos tauta, kita vertus, „istoriniame pasakojime migracinio diasporinio pasaulinio ploto nesijaučia“ – sąmonėje mes vis dar kaip prie vietos priregistruoti baudžiauninkai.
Kaip teigia prof. E. Aleksandravičius, net prieš internetą, aviacijos epochą, kada kelionės buvo be galo ilgos ir pasaulis atrodė begalinis, 1930–1935 m. lietuviai savo sąmonėje ir vaizduotėje buvo mažiau pririšti prie vietos, laisvesni, globalesni ir kažkaip kitaip pasaulyje orientavosi.
„Gyvename kaip Palangos Juzės, o iš tikrųjų seniai esame Amerika pirtyje. Taip, mes esame bastūnai. Kita vertus, mes migruojame, o sau primygtinai kalame, kad geriausiu atveju esame Palangos Juzės klubas“, – sako profesorius.
Vyko ir emigracija iš meilės
„Išvažiavome mes iš Hamburgo 1868 m. gruodžio 11 d. Laivas, kuriuo plaukėme, vadinosi „James Foster“. Lietuvių buvo ant laivo viso septyni. Keliavome apie jūres lygiai tris mėnesius. Maistą ant laivo dalino mums tik vieną kartą ant dienos. Kiekvienas gavome septynis cukorius, apvalius, nuo šešių iki septynių colių pločio, šmotelį blogos mėsos, dvi žalias bulves, žiupsnelį ryžių, po puskvortę avižinių miltų ir pusantros kvortos vandenio. Virtis valgį turėjome patys. Tai buvo pradžioj. Paskui negavome nė to.“
Tai vieno lietuvio prisiminimai iš kelionės į JAV. Jį, plaukusi su šešiais tautiečiais, ko gero, galima vadinti vienu iš pirmųjų emigrantų. Tiesa, masinės emigracijos. Istorikų teigimu, Lietuvos gyventojai tarp Baltijos ir Juodosios jūros migravo dar XIII a., vos susikūrus Lietuvai. Vėliau dalis žmonių Lietuvą paliko dėl bažnyčios persekiojimo. O galiausiai kai kurie išvyko po Lietuvos ir Lenkijos padalijimo. Vis dėlto tada emigracija nebuvo tokia didelė, palyginti su XIX a. Lietuvą užklupusia pirmąja didžiąja emigracijos banga.
XIX a. pabaiga. Lietuva – carinės Rusijos imperijos dalis. Panaikinama baudžiava, bet žemę tenka išsipirkti. Dar vėliau – nederliaus metai, pramonė praktiškai nesivysto, todėl nemaža dalis lietuvių geresnio gyvenimo patraukia ieškoti iš pradžių į Latviją ir kitas Rusijos gubernijas, o vėliau ir į Angliją, Škotiją, Kanadą ar JAV.
„Prasidėjo vadinamasis „pramintų takų“ fenomenas, – sako emigraciją tyrinėjanti Daiva Kuzmickaitė. – Pirmieji emigrantai išvyko į JAV, o tada paskui juos ten ar į Pietų Ameriką keliavo kiti.“ Mokslininkė priduria, kad vyko ir emigracija iš meilės: pirmiausia emigruodavo vaikinai, vyrai ir tada išsikviesdavo savo žmonas, šeimas ir būsimas jaunąsias.
Kūrėsi lietuvių kolonijos
Lietuvos gyventojai, išsilaipinę Amerikos krantuose, dažniausiai patraukdavo į Pensilvaniją, Naująją Angliją ar Čikagą. Čia jie paprastai dirbo anglių kasyklose, skerdyklose ar plieno fabrikuose. Netrukus šiuos pirmuosius lietuvius už Atlanto amerikiečiai praminė „greenhorn“, arba „grynoriais“ – taip būdavo apibūdinami nauji nepatyrę atvykėliai.
Johnas Chernoskis gimė JAV. Šiandien Amerikoje jis dirba teisininku ir labai mėgsta beisbolą. Kai tarėmės dėl pokalbio ir susirašinėjome elektroniniu paštu, laiško apačioje matydavome ir vardo vertimą – Jonas Černiauskas. Jo seneliai tiek iš mamos, tiek tėčio pusės, ieškodami geresnio gyvenimo ir bėgdami nuo privalomos tarnybos caro armijoje, į JAV atvyko su pirmąja banga. Kaip ir daugelis, jie dirbo anglių kasyklose. Pasak J. Chernoskio, daugelis tada į JAV atvykusių lietuvių stengėsi burtis greta vieni kitų, todėl ilgainiui susiformavo lietuvių kolonijos.
J. Chernoskis pasakoja, kad ten, kur užaugo jo mama ir tėtis, buvo labai daug lietuvių. Jo močiutės nekalbėjo angliškai, vaikščiojo į lietuvišką parduotuvę, bendravo su draugais lietuviais. Taigi jos gyveno lietuviškoje aplinkoje, šalia lietuvių bažnyčios. „Kita karta jau buvo labiau amerikietiška. Mano mama iš savo brolių ir seserų buvo vienintelė, kuri ištekėjo už lietuvio. Du mano dėdės vedė lenkes, kitas dėdė – italę“, – prisimena pašnekovas.
Nemokėjo nei rašyti, nei skaityti
Istorikų teigimu, „grynorių“ banga – tai daugiausia neturtingi, mažažemiai ir neraštingi žmonės. Skaičiuojama, kad daugiau nei pusė jų nemokėjo nei rašyti, nei skaityti. Pasak D. Kuzmickaitės, lietuviai, atvykę į Ameriką iš šalies, kuri tuo metu buvo įtraukta į Rusijos imperiją, nebuvo tikri ir dėl savo tautybės ir nelabai žinojo, kas jie. „Kai buvo klausiama, kokia jų tautybė, žmonės atsakydavo „rusas“ arba „atvykau iš seno krajaus“, „iš Rusios“. Dar – „esu katalikas“. O sakyti, kad yra lenkas, buvo lyg ir griekas“, – teigia D. Kuzmickaitė.
Su šia mintimi sutinka ir J. Chernoskis. Anot jo, iš pradžių tikrai buvo svarbiausia religija, bet vėliau svetimoje aplinkoje lietuviškumas pradėjo labai augti. Kūrėsi bendruomenės, o pirmasis lietuviškas laikraštis pasirodė anksčiau nei Lietuvoje. „Lietuviams buvo labai svarbu atskirti save nuo lenkų – tai padėjo susigrąžinti lietuvišką tapatybę. Kūrėsi lietuvių parapijos, lietuvių klubai, vienu metu JAV buvo per 100 lietuviškų parapijų. Tai ryškus indikatorius, jie žinojo, kas esą“, – pasakoja pašnekovas, užaugęs Ohajuje, kur buvo nedaug lietuvių.
Nustebino Velykų papročiai
Jis atsimena, kaip per Velykas nuvažiavo į Pensilvaniją aplankyti savo senelių, kurie laikėsi lietuviškų tradicijų. Vienas labiausiai svečią ir jo žmoną italę nustebinusių dalykų buvo kiaušinių daužymas. „Mano žmona, kuri taip pat katalikė, sakė: „Aš niekada to nemačiau, niekada apie tai, ką jūs darote, negirdėjau“, – juokiasi J. Chernoskis.
Daugelis tuo metu į JAV atvykusių Lietuvos gyventojų neketino čia likti visam laikui. Nemaža dalis tikėjosi užsidirbti pinigų ir grįžti. Vis dėlto, pasak J. Chernoskio, į Lietuvą sugrįžo retas – 10–15 proc. „Jie užsidirbo pakankamai pinigų, kad galėtų įsigyti ūkį, ir grįžo. Tačiau yra liūdnų istorijų. Mano senelio pusbrolis atvyko į JAV vienas. Paliko savo šeimą Lietuvoje su mintimi, kad grįš atgal. Jis niekada negrįžo“, – pasakoja J. Chernoskis.
Lietuviai vykti iš šalies nesiliovė dar kurį laiką. Tiesa, keitėsi emigracijos kryptys.
Žmonės keliavo į pragarą
Tarpukaris. Neseniai atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Pasaulis nualintas karo, Šiaurės Amerika pradeda riboti imigrantų skaičių. Daugelis lietuvių masiškai patraukė į Pietų Ameriką: Argentiną, Braziliją, Urugvajų. Dalis pasiekė Kanadą, Palestiną ir Pietų Afriką.
Prof. E. Aleksandravičiaus nuomone, Pietų Amerikos emigracija galėtų būti labiausiai lyginama su šiandienos iššūkiais, o priežastys dažniausiai buvo ekonominės, kartais – politinis režimas, perversmas, dar kas nors, kas kairiesiems nepalanku. Tačiau ano meto Lietuvos valdžia, ypač visuomenė, esą turėjo daugiau empatijos.
„Lietuva negali išmaitinti tiek žmonių: prieauglis natūraliai didelis, naudmenys prasti, industrijos nesugebame taip greitai vystyti ir, kad nebūtų parako statinės po pamatais, geriau organizuotai išleisti emigrantus į pasaulį. Bet, nepaisant tų pastangų, vis tiek tie žmonės į pragarą pataikė“, – sako Prof. E. Aleksandravičius.
Už „nemokamus“ bilietus – atidirbdavo
Pragaras, kurį mini istorikas, laukė cukranendrių ir kavos plantacijose. Lietuviams, panorusiems išvykti į Pietų Ameriką, buvo siūloma nemokama kelionė. Tačiau vėliau, pasak kunigo Antano Saulaičio, kurį laiką dirbusio Brazilijoje ir bendravusio su šios šalies lietuviais, už laivo bilietus teko atidirbti cukranendrių, kavos plantacijose, miškuose ir kitur.
Sąlygos ten esą buvo sunkios, todėl dauguma žmonių pabėgo. „Viską, ko šeimai reikėjo, teko pirkti iš to paties dvaro, todėl žmonės visada buvo skolose. Jie bėgo traukiniais į didmiestį, kur žinojo, kad yra daugiau lietuvių. O dvarai turėdavo ginkluotus sargus traukinių stotyse, kad sulaikytų bėgančius“, – pasakoja A. Saulaitis.
Pietų Amerikoje buvo mokami menki atlyginimai, o sąlygos tapo nepakeliamos. Tuo netrukus susirūpino ir pati Lietuva. Kunigo A. Saulaičio teigimu, Lietuvos valdžia nuo 1929 m. Brazilijoje pastatė penkias pradines mokyklas, nes tuo metu šalyje nebuvo valdiškų mokyklų, visos buvo privačios. O Lietuvai rūpėjo, kad lietuvių vaikai būtų raštingi. „Pastatė mokyklas, atsiuntė septynis mokytojus, siuntė visą spaudą, laikraščius, knygas, vadovėlius ir t. t. Tais labai sunkiais ekonominiais laikais tai buvo didžiulė parama“, – sako A. Saulaitis.
Ypač saugojo moteris
Prof. E. Aleksandravičius priduria, kad, palyginti su šiandiena, anuo metu į emigraciją buvo reaguojama labiau. Jis pasakoja, kad „tie patys bjaurieji dalykai“ (pvz., darbas viešnamiuose) dėjosi ir tais laikais, todėl buvo daug visuomeninių organizacijų, kurios bandė apsaugoti gundomas išvykti merginas. „Buvo toks moterų judėjimas, kuris kai kada net budėdavo geležinkelio stotyje, kai Hamburgo link pajudėdavo vagonai su būsimais emigrantais. Atsimenu, prieš penkerius šešerius metus buvusią socialinę reklamą „Išveš tave kaip lėlę“. Tai buvo tikrai kilnus judesys, bet to buvo negana“, – teigia prof. E. Aleksandravičius.
Pažaboti emigraciją bandyta ne tik steigiant įvairias organizacijas, bet ir įstatymais. Priėmus išeivystės įstatymą, buvo draudžiama skelbti kokią nors reklamą apie galimybę išvykti svetur. O emigracijos biurai buvo įpareigoti kasmet nemokamai parvežti norinčius grįžti lietuvius. Vis dėlto sustabdyti emigracijos tokiomis priemonėmis nepavyko. Pietų Amerikos emigracijos banga nuslūgo pati, pagerėjus ekonominei padėčiai.
Kraujo pūslės ant delnų – štai auksinė Amerika
Antrasis pasaulinis karas, antroji sovietinė okupacija. Daugelis šalies inteligentų atsidūrė Vokietijos pabėgėlių stovyklose. Vėliau, nenorėdami grįžti į komunistinę Lietuvą, jie pasitraukė į Vakarus, Australiją, Kanadą, daugiausia – į JAV.
Prezidentas Valdas Adamkus pasakoja, kad stovyklose reikėjo atlikti įvairius formalumus ir ten teko gyventi dvi–tris savaites. Galų gale žmonės atsidūrė karo transporto laivuose, kuriais į Europą buvo pergabenama kariuomenė, tad jokių patogumų juose nebuvo, lovos buvo sukaltos, triaukštės. Tuo laivu prezidentui V. Adamkui plaukti teko septynias ar dešimt dienų.
Prezidentas prisimena, kad Niujorke iš laivo išlipo kišenėje teturėdamas penkis dolerius ir beveik tuščią lagaminėlį. Netrukus jis atsidūrė fabrike, kuriame už valandą naktinėje pamainoje buvo mokami 75 centai. „Gavau į rankas elektrinį grąžtą ir turėjau metale gręžti skyles. Per porą dienų ant delnų susidarė kraujo pūslės, o trečią ketvirtą dieną tos pūslės pradėjo sproginėti. Tai net psichologinis sukrėtimas. Iškilo mintis, štai – auksinė Amerika“, – sako prezidentas V. Adamkus.
Padėti ragino ir dvasininkai
Į JAV prezidentas V. Adamkus pasitraukė 1949 m. Dipukais arba išvietintais žmonėmis (angl. – „displaced persons“) pavadinti emigrantai patekti į JAV negalėjo be pirmosios emigrantų bangos pagalbos. Pasak mokslininkės D. Kuzmickaitės, kiekvieną naujai atvykusį lietuvį turėjo pasitikti jau seniau čia gyvenantis tautietis, nes lietuviai iš dipukų stovyklų patekti į JAV negalėjo be laidavimo rašto.
Be to, šie žmonės turėdavo pasitikrinti sveikatą – sergantys plaučių ligomis, silpnesnieji būtų buvę našta valstybei, todėl į šalį nebuvo įleidžiami. „To meto parapijų klebonai po mišių ar per pamokslą skelbdavo, kad reikia padaryti gerą darbą, priimti naujai atvykstančius, iš tėvynės karo išmetus lietuvius“, – teigia mokslininkė.
Prezidentas V. Adamkus pasakoja mokęsis su buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Kazio Griniaus sūnumi. Jie buvo vieni iš pirmųjų, išgabenti į JAV, jų dėka V. Adamkus gavo iškvietimą ir pats ten atsidūrė. Pasak pašnekovo, lietuvybė buvo išlaikyta pirmųjų emigrantų pastangomis, o atvykusi banga vis dėlto buvo truputį kitokio intelekto, išsilavinimo.
„Pati pradžia, žinoma, buvo sunki, nes visi turėjo pradėti nuo fabrikų ir paties paprasčiausio darbo. Bet jau po kelerių metų lietuviško veržlumo dėka gyvenimas pradėjo keistis ir reikėtų labai nuoširdžiai ir atvirai pripažinti, nuomonės ėmė skirtis“, – neslepia prezidentas.
Nusprendė ištrūkti iš fabriko
Pasak prof. E. Aleksandravičiaus, dipukai – visai kitokia emigracijos banga. Šie žmonės dažnai savęs ne tik nevadino emigrantais, bet ir kūrė Lietuvą būdami svetur.
„Šita emigracija buvo visai kitokia: žmonės buvo išpustyti po pasaulį sovietų siaubo, buvo patriotiškai nusiteikę, suprato, kad pabėgo palikę mūsų vyrus kautis miškuose, todėl jautė gėdą ir kaltę ir beveik visą sąmoningą savo gyvenimą bandė tai atpirkti kultūrine veikla, tikėjimu, kad gali išsaugoti vertybes, sąmonę, lietuvišką pajėgumą. Aš tikrai gerbiu tą generaciją – ji buvo unikali“, – sako prof. E. Aleksandravičius.
Pasak prezidento V. Adamkaus, į JAV atvykus dipukų bangai, žodis „Lietuva“ Amerikos gyventojams buvo sunkiai ištariamas.
Jis pasakoja, kad daugeliui lietuvių iš pradžių teko dirbti juodžiausius darbus, tačiau vėliau daugelis pasakė, kad fabrikuose ilgai nedirbs. Prezidentas pasakoja trūks plyš nusprendęs ištrūkti iš fabriko – dirbsiąs, mokysiąsis naktimis, bet pasieksiąs savo. Atėjo laikas, ir jis tikrai savo darbu įrodė, kad šį tą gali – prasimušė gana aukštai. Ir jo bendraamžiai, jaunesni kolegos buvo pripažinti, ėmė dėstyti universitetuose, tapo profesoriais.
„Mums atvažiavus, lietuvius vadino „lugan“. Mes buvome tokie patys, kaip „nigro“, „polak“, „lugan“, kuriems, atrodo, tik fabrike arba anglių kasyklose dirbti ir ten savo gyvenimą baigti. Tačiau jaunoji karta išsiveržė, buvo pripažinta. Dabar, jeigu kur nors per klaidą Amerikoje ištarsi „lugan“, tavęs paklaus, kas čia per pavadinimas, kas čia per vardas“, – sako prezidentas V. Adamkus.
Nuo ko bėgame dabar?
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, prasidėjo ir šiuo metu tebevyksta dar viena emigracijos banga. XIX a. Lietuvą žmonės paliko bėgdami nuo caro priespaudos ir ekonominio nepritekliaus. Antrojo pasaulinio karo metais – traukėsi nuo sovietų valdžios. O kas vyksta Lietuvoje šiandien?
Pasak D. Kuzmickaitės, tai labai sunkus klausimas – svarbios ir ekonominės, ir psichologinės priežastys, žmonėms nepatinka agresyvi aplinka, todėl ieško geresnės. Mokslininkės teigimu, posovietinė migracijos banga buvo vadinama net žaliosios karštligės banga: vienas laimėjo žaliąją kortą – kitas irgi būtinai turi laimėti. O jei gavai gerą daiktą, nejau juo nepasinaudosi? „Kita vertus, yra žmonių, kurie labai sąmoningai renkasi ir žino, ką daro: važiuoja studijuoti, padirbėti, grįžta. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai“, – svarsto D. Kuzmickaitė.
Prezidentas V. Adamkus prisipažįsta, kad yra nusivylęs, sako, kad buvo naivus idealistas, tikėjęsis, jog, subyrėjus Tarybų Sąjungai, Lietuvai išsilaisvinus, gyvenimas labai greitai grįš į normalias vėžes. „Galvojau, kad užteks penkerių, gal dešimt metų, ir viskas pasikeis. Įvyks psichologinis lūžis, pasikeis mūsų mąstymas, pažiūros, požiūris į gyvenimą, į bendradarbiavimą, bus atkurtas Lietuvos ūkis. Deja, turiu pripažinti, lūžis dar neįvyko“, – teigia V. Adamkus.
Anot prof. E. Aleksandravičiaus, taip jau mums nutiko, kad šalį traumavo sovietinis laikas ir daug ko apie save esą nesuprantame. „Aš tikrai nesuprantu, ir tas nemažas laikas, praleistas mąstant, rašant savąjį pasakojimo variantą, mane tik įtikino, kiek daug dalykų mes negalime paaiškinti“, – sako profesorius.