Spektaklis atskleidžia šokiruojantį paprasto žmogaus susidūrimą su milžiniška pinigų suma, netikėtai užvirtusia jį iš niekur, kuris sujaukia jo gyvenimą. Komedinės – juokingos situacijos pirmoje dalyje, antroje įgyja groteskiškai absurdišką charakterį, mesdamos herojams išbandymus jų kovoje už išlikimą.
Pokalbis su spektaklio režisieriumi – Rolandu Boravskiu, kurį kalbino Inga Ladygienė:
- Kodėl spektaklio pavadinimas „Pogrindžio komedija“? Juk originalo kalba ji vadinasi „Požeminė komedija“.
- Pavyzdžiui, angliškai „Underground“ vadinasi. Versdamas iš rusų, pavadinimą išverčiau iš anglų. O jei rimtai, tai atėjo laikas, kai kūrėjai priversti būti laisvi tik pogrindyje ir atvirai dėsto mintis tik klaidžių metaforų kalba.
- Teko girdėti, kas esate labai reiklus režisierius. Kaip sutarėte su komanda? Ar jiems pavyko įgyvendinti jūsų viziją?
- Su komanda sutariau, o viziją įgyvendinti turėjau aš pats, komanda turėjo gerai ir profesionaliai atlikti savo darbą.
- Spektaklį režisavote ir antroje dalyje pasirodote pats. Ar nuo pat sumanymo pradžios galvojote vaidinti pats?
- Na, nelabai apie tai galvojau. Tiesiog nebuvo kam komandoje vaidinti. Mažas epizodinis vaidmuo vyresnio amžiaus aktoriui, o komanda dar labai jauna.
- Pats įvardinate spektaklį politine satyra, egzistencine komedija, tačiau tiesa ta, kad žmonės linkę daugiau juoktis iš kitų, negu iš savęs. Ar nemanote, kad išleisti žmogaus viduje sėdintį žvėrį yra gan rizikinga?
- Niekada. „Pats įvardinate spektaklį politinė satyra“ - to nedariau ir taip negalvojau. Gal kažkam taip pasirodė ir kažkur pasakė. Nuo taip vadinamos „politinės satyros“ mane purto, jos pilni komerciniai TV kanalai, o ir mūsų valstybėje transliuojamos dienos žinios – naujienos daugiau primena „politinę satyrą“. Kam gi panašaus pobūdžio šiukšles dar nešti ir į teatro sceną?
- Antrame veiksme rožinis gyvenimas nusidažo juodai baltomis spalvomis. „Ten“ vienas iš personažų sako kitam: „Apsimesk mirusiu ir gyvenk. Aš juk gyvenu ir nieko“. Perfrazavus galima pasakyti žmonėms, esantiems „čia“. „Apsimesk mirusiu ir gyvenk. Aš juk gyvenu ir nieko“: kas tai – gyvenimo būties aksioma, norma?
- Tai metafora. Globalizuojamas pasaulis žmones verčia daržovėmis, kurie vartoja jiems skirtas trąšas. Ir jei nori ramiai ir sočiai gyventi tarp daržovių, privalai apsimesti, kad šis „genetinis modifikavimas“ tau patinka.
- Spektaklyje daug pinigų iš niekur. Ar sugebėtumėte atsisakyti „dangaus“ pinigų? Valdininkams jau padalinta, o jūs ne iš jų tarpo, tai galbūt jums artimesnė spektaklyje ne vieną kartą nuskambėjusi frazė „ imk brol, imk ir neklausk iš kur?
- Mes visi paversti vartotojais, aš - ne išimtis. Svarbiausia, kiek kiekvienas iš mūsų turime tikėjimo, tikėjimas yra visko varomoji jėga. Kaip sako vienas pjesės personažas: „Manau – vadinasi egzistuoju“. Šiais laikais labai svarbu nors nuomonę savo turėti, o ne instaliuotą.
- Tai vis dėlto kiek pinigų reikia, kad būtum laimingas? O galbūt tiesa, kad žmogui reikia vieno kostiumo, vienos poros batų, o visa kita, tai geri prisiminimai?
- Kad būtum laimingas, reikia ne pinigų, o ko kito... Nors visiems skirtingai. O vieno kostiumo tikrai reikia, ne su treningais gi į karstą guldyti.
- Spektaklyje tenka dažnai išgirsti replikas apie tikėjimą. Ką Jums reiškia tikėjimas?
- Niekas neatims iš manęs mano tikėjimo. Aš tikiu, kad mūsų vaikai ir anūkai gyvens geriau ir vadovausis sąžine. Be tikėjimo ir tikinčių žmonių, šio pasaulio jau senai neliktų. Tikėjimas yra varomoji jėga.
- Ar galite pasakyti, kad šis spektaklis visiems, bet ne kiekvienam?
- Spektaklis visiems. Jei jis sukelia bent kokias mintis ar abejones, verčia mąstyti ar svarstyti, vadinasi, darbas buvo ne bergždžias.
- Viename iš interviu minėjote, kad labiausiai dabartiniame teatre Jus erzina „falšyvumas“. Komerciški, pataikaujantys žiūrovui spektakliai turi didelę paklausą. Ar idėjinis, tikras teatras niekam nereikalingas? Ką galėtumėte pasakyti apie privataus, Vilniaus Kamerinio Teatro erdvę?
- Nesuprantu, kas tai: komercinis, nekomercinis...Spektaklis turi būti įdomus ir gražus. O jei į jį susirenka žiūrovai, tai jis tampa pelningas ir yra už ką mokėti algas aktoriams ir kurti kitus kūrinius. Šiame teatre pastačiau du spektaklius. Erdvė tikrai nebloga. Žinoma, yra kur augti, tačiau kalbos ir lieka kalbomis. Ateikite ir pamatysite patys.
- Esate talentingas aktorius, sėkmingai bandantis save režisūroje. Beje, ar tai Jūsų pirmas režisūrinis darbas statant spektaklį suaugusiems. Kokį spektaklį svajojate įgyvendinti teatro scenoje?
- Spektaklius kuriu visiems, skirtinga tik medžiaga, jei klausiate, ar pirmas spektaklis su raide „S“. Ateityje norėčiau pastatyti Grigorijaus Gorino „Tas pats Miunhauzenas“, šia pjesę esu jau senokai išvertęs į lietuvių kalbą, bet dar vis neįgyvendinęs scenoje.
Prasminga svajonė. Noriu Jums palinkėti, kad įgyvendinimas neužtruktų, žinant šią neeilinę pjesę, neabejoju, kad žiūrovas sulauks įdomaus ir intriguojančio spektaklio. Dėkoju už įdomų pokalbį.