Per daug fantazuojame
Viena psichologijos studija (Oettingen ir Mayer, 2002) įrodė, kad tie žmonės, kurie pernelyg pozityviai fantazavo apie savo tikslą (darbas, partneris, egzaminas, sveikata), pasiekė blogesnius rezultatus siekdami šių tikslų nei tie, kurie vaizdavosi kiek pesimistiškesnę savo tikslo perspektyvą.
Esminė išvada, kurią daro tyrimo autoriai yra ta, kad tie žmonės, kurie mažiau pozityviai vertina savo perspektyvas, svarstydami savo galimybes labiau remiasi savo patirtimi ir savo lūkesčius pagrindžia būtent ja. Tuo tarpu žmonės, kurie įsitraukia į pernelyg pozityvias fantazijas, savo lūkesčius linkę paremti ne patirtimi, o būsimomis vizijomis, kurios dar nėra įvykusios, taigi ir klaidina.
Taip pat ši studija kelia netiesioginių įžvalgų, kad vien tik pozityvus požiūris į problemų sprendimą gali nukreipti mūsų dėmesį nuo objektyvių kliūčių, kurias anksčiau ar vėliau turėsime šalinti.
Neįsipareigojame veikti
Viena svarbiausių priežasčių, dėl kurios nepasiekiame savo tikslų, yra įsipareigojimo veikti trūkumas. Beje, straipsnio autorius Jeremy Dean pateikia pavyzdį iš kitos psichologinės studijos (Oettingen ir kiti, 2001), kuri teigia, kad norint padidinti savo įsipareigojimus iškeltiems tikslams, reikia ginčyti savo fantazijas ir argumentuoti „karčia“ realybe.
Tyrimo rezultatai parodė, kad tie, kas labiau kvestionavo savo galimybes, vėliau jautėsi kur kas labiau įsipareigoję siekti savo tikslo. Maža to, šie žmonės jautėsi labiau energingi, net karingi ir greičiau žengė pirmuosius žingsnius. Tyrėjai įspėja, kad tokia tikslo kvestionavimo metodika yra labiau veiksminga stipriems, savimi pasitikintiems ir motyvuotiems žmonėms, kurie geba objektyviai vertinti tiek teigiamas, tiek neigiamas savo tikslų perspektyvas.
Nepradedame pradėti
Tiems, kas vis atidėlioja savo pirmą žingsnį, psichologai pataria pasiremti Zeigarnik efektu. Bluma Zeigarnik, rusų psichologė dar 1927 metais pastebėjo keistą fenomeną. Padavėjai, restorane aptarnaujantys klientus, puikiai įsimindavo užsakymus. Tačiau kai tik jie užsakymus įvykdydavo, šie išgaruodavo iš jų atminties. Vėliau mokslininkė atliko panašų eksperimentą su tiriamaisiais. Ji nurodė jiems per dieną atlikti eilę užduočių ir kartas nuo karto įsiterpdavo ir pertraukdavo jų darbą. Ji pastebėjo, kad žmonės dvigubai dažniau įsiminė tas užduotis, kurias ji nutraukė, nei tas, kurias jiems pavyko užbaigti.
Beveik po 60 metų Kenneth McGraw su kolegomis atliko kitą testą (McGraw ir kiti, 1982), kad patikrintų Zeigarnik efektą. Ji išdalijo tiriamiesiems labai sudėtingą dėlionę ir nurodė ją sudėti. Prieš baigiant sudėti dėlionę, tyrimo dalyviai būdavo nutraukiami, o tyrėjai jiems pranešdavo, kad dėlionės dėti nebereikia. Nepaisant to, net 90 procentų dalyvių tęsė savo darbą, kol pilnai įvykdė užduotį.
Šie tyrimai parodo, kaip svarbu žengti pirmą žingsnį link savo tikslo ar sudėtingos užduoties. Vos tik tai padarome, tarsi „įsirašome“ šį darbą į savo darbotvarkę, taigi užfiksuojame jį. Tuomet iš šios darbotvarkės numatytam tikslui „iškristi“ bus kur kas sunkiau.
Pamenu, kad ilgai kankinausi svarstydamas, kaip tvarkysiu šį tinklaraštį. Abejojau, kas bus jo skaitytojai ir kaip viską spėsiu, juk nieko neišmanau apie informacines technologijas ir panašiai. Atidėliojau šį reikalą apie pusmetį. Tačiau vos tik parašiau kelis pirmus įrašus, šis tinklaraštis tapo neatskiriama mano gyvenimo dalimi.
Taigi, kaip rašo Jeremy Dean, sėkmę nuo nesėkmės skiria pirmasis žingsnis. Galbūt todėl turime būti atidūs, padėdami kitiems tvarkytis su iššūkiais. Koks bus tavo pirmas žingsnis? – turėčiau klausti savo pašnekovo, kai kalbėsimės koučinge apie jo veiksmus. Beje, tai nebūtinai turi būti pati pradžia, net jei užduotis ar tikslas turi nuoseklią struktūrą. Užduotį galima pradėti ir nuo vidurio ar pabaigos, čia svarbu pirmas judesys.
