Geriausiems - „Auksinė lupa“
2013 m. „Auksinė lupa“ skiriama redaktorei, vertėjai Aldonai Baliulienei už ne vieną šimtą talentingai suredaguotų originaliosios ir verstinės prozos ir poezijos knygų, profesionalumą, derantį su tolerantiškumu ir plačiu požiūriu į kalbos reiškinius, aukštą literatūrinę kultūrą, pagarbą autoriams ir vertėjams.
Ši „Vagos“ leidyklos ir Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos įsteigta premija skiriama grožinės ir humanitarinės literatūros redaktoriui (-ei) už viso gyvenimo darbą: profesionalų redagavimą, vertėjų ir redaktorių ugdymą.
A. Baliulienė, 1959 m. baigusi lituanistikos studijas Vilniaus universitete, dirbo „Valstiečių laikraštyje“ korektore, vėliau vertėja, 1964–1968 m. „Pergalės“ žurnalo redakcijoje stiliste-korektore, 1968–1993 m. „Vagos“ leidyklos redaktore (Originaliosios literatūros, Verstinės literatūros, o nuo 1985 m. „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ redakcijose), 1993–1994 m. „Proskynos“ žurnalo redakcijoje.
Būtų sunku suminėti visas Aldonos Baliulienės redaguotas knygas. Tai ir Homero „Odisėja“, ir „Lenkų novelės“, Č. Milošo „Isos slėnis“, „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ serijos tomai: H. Senkevičiaus „Quo vadis“, Šolom Aleichemo „Apysakos“, „XX a. Rytų proza“, K. Čapeko „Karas su salamandromis“, P. Lagerkvisto „Nykštukas. Sibilė“, S. Lagerlef „Saga apie Gestą Berlingą“, N. Kazantzakio „Kapitonas Michalis“; T. Manno tetralogija „Juozapas ir jo broliai“, L. Eltang „Akmeniniai klevai“ ir daugybė kitų tiek lietuvių, tiek verstinės prozos bei poezijos kūrinių. Aldona Baliulienė – aukščiausio lygio redaktorė, dvidešimt penkerius metus dirbusi „Vagoje“ ir iki šiol redaguojanti bei verčianti knygas įvairioms leidykloms, patyrusi, išprususi, intelektuali, besigilinanti į kalbotyros ir kalbos praktikos dalykus, sekanti šios srities naujienas, besikonsultuojanti su kalbininkais, visada turinti tvirtą nuomonę ir mokanti ją pagrįsti.
Būdama grožinės literatūros aistruolė ir puiki vertėja, turėdama gerą kalbos jausmą, jausdama subtilius žodžių prasmių niuansus, autoriaus stiliaus savitumą, Aldona Baliulienė vertėjui tampa tiesiog neįkainojama pagalbininke.
Premija bus teikiama 2013 m. balandžio 30 d., antradienį, 17 val. 30 min., Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4), kartu su LLVS įsteigta Dominyko Urbo premija už literatūros vertėjo debiutą.
Laureatei bus įteiktas diplomas ir skulptūrėlė (skulptorius Viktoras Tunkevičius), pavadinta „Auksine lupa“, simbolizuojanti kruopštų redaktoriaus darbą.
D. Urbo premija
Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga 2013 m. Dominyko Urbo premiją skiria Olgai Lempertaitei už sėkmingą vertimo debiutą – pagirtiną E. Kereto knygos „Ilgintis Kisindžerio“ (Baltos lankos, 2012) vertimą iš hebrajų į lietuvių kalbą.
Dominyko Urbo premija, 2008 m. įsteigta Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, skiriama grožinės ir humanitarinės literatūros vertėjui už debiutą: per pastaruosius trejus metus publikuotą profesionalų, menišką pirmą arba antrą vertimą į lietuvių kalbą. Ši premija teikiama balandžio pabaigoje, minint žymaus vertėjo, redaktoriaus ir kalbininko Dominyko Urbo gimimo metines.
Antipremijos ir Mozės ragai
Siekdama atkreipti leidėjų ir skaitytojų dėmesį į vertimo kokybę ir vertėjo darbą bei ginti literatūros vertėjų teises ir profesijos prestižą, Lietuvos literatūros vertėjų sąjunga nuo 2007 m. skiria Antipremiją už aplaidų požiūrį į vertėjo darbą ir gerų leidybos tradicijų nepaisymą per pastaruosius trejus metus: už nevykusius grožinės ir humanitarinės literatūros vertimus (už originalo iškraipymą, prastą lietuvių kalbą, aklą sekimą kitu to kūrinio vertimu ir tt.), už netikusį redagavimą, už vertėjo teisių pažeidimą (vertėjo pavardės neminėjimą, kartotinius vertimų leidimus be sutarties, nesąžiningą leidėjų elgesį su vertėjais ir tt.).
Taigi, antilaureatais gali tapti leidėjai, verčiantieji, padoriai nemokantys nei originalo, nei lietuvių kalbos, aplaidūs ar neišmanūs redaktoriai, internetiniai knygynai ir kiti, nevertinantys vertėjų darbo ir apskritai literatūros. Siūlymai Antipremijai priimami visus metus.
Antipremija teikiama balandžio 23-iąją, Pasaulinę knygos ir autorių teisių dieną, siekiant atkreipti dėmesį į vis sudėtingesnį geros ir kokybiškai parengtos knygos kelią pas skaitytoją bei aštrėjančias intelektinės nuosavybės (autorių teisių) problemas.
Antidiplomą kaip simbolis „puošia“ Mozės ragai. Tai šv. Jeronimo įvelta klaida. Jo Biblijos vertimas į lotynų kalbą, vadinamas Vulgata, iki šiol galioja kaip oficialus Katalikų bažnyčios Šventojo Rašto tekstas. Supainiojęs hebrajiško teksto žodžius „keren“ (raguotas) ir „karan“ (spindintis), Jeronimas parašė „facies Mosi cornuta“, t. y. „raguotas Mozės veidas“, nors iš tiesų izraelitai pamatė „švytinčią jo veido odą“ (žr. Iš 34,29-35. Vertė A. Rubšys).
Taigi iš tikrųjų Mozės ragai – paprasta, tačiau fatališka suakmenėjusi vertimo klaida. Dėl šio nesusipratimo Mozė ne tik dailėje buvo vaizduojamas piktas ir su ragais, atsirado ir daugybė įvairiausių to piktumo interpretacijų. Pats įžymiausias pavyzdys - Michelangelo Mozės skulptūra.
