„Iš jo charakterio matėsi, kad jis tikrai, jeigu atsidurs teisėsaugos rankose, papasakos viską – ne tik kaip įvykdė nusikaltimą, bet ir kas bei kaip jam padėjo ruoštis“, – antradienį Vilniaus miesto apylinkės teisme pareiškė vyriausiasis prokuroras.

Jo teigimu, tiriant žudynes Kaune labai daug informacijos nutekėdavo D. Kedžio šeimai. „Tyrimas vyko nesėkmingai, labai nutekėdavo informacija, labai daug duomenų atitekdavo tai pusei – buvo suprantama, kad jie žino, kur D. Kedys slepiasi“, – sakė K. Betingis.

Kauno apygardos prokuratūrai vadovaujantis K. Betingis liudijo garsioje Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) pareigūnų byloje dėl žudynių Kaune.

Generalinė prokuratūra kaltinimus yra pateikusi iš pareigų pasitraukusiam policijos generalinio komisaro pavaduotojui Visvaldui Račkauskui, buvusiam Lietuvos kriminalinės policijos biuro (LKPB) viršininko pavaduotojui Tomui Ulpiui, Nusikaltimų tyrimo 1-osios valdybos 1-ojo skyriaus viršininkui Emilijui Damukaičiui bei operatyviniams darbuotojams Dariušui Sinkevičiui ir Vitalijui Vitkovskiui.

Į antradienio posėdį teismas iškvietė ne tik K. Betingį, bet ir kitus Kauno prokurorus, susijusius su vadinamosios pedofilijos ir žudynių Kaune bylomis.

D.Kedys reikalavo bylą perduoti į teismą, o „ten mes jau susitvarkysime“

K. Betingis įsitikinęs, kad Kauno prokurorai, tirdami vadinamąją pedofilijos bylą, tinkamai atliko savo pareigas, nors klaidų nebuvo išvengta: „Taip, iš pradžių nebuvo pakankamai kvalifikuotai dirbama, tai tenka pripažinti ir mes tai esame jau konstatavę, tačiau vėliau buvo intensyviai dirbama“.

„Stebiu šį procesą viešai ir matau, kad vėl tęsiasi sindromas, jog Kauno pareigūnai yra blogi, o Vilniaus pareigūnai dirbo gerai – šį sindromą vėl bandoma akcentuoti, – sakė jis. – Liūdna ir apgailėtina dalyvauti tokiame procese, kai mes galėtume tirti sunkius nusikaltimus, o dabar esame priversti spręsti, ar pareigūnai tinkamai vykdė pareigas, net juodžiausiame košmare negalėjau pagalvoti, kad taip gali būti“.

Vyriausiasis prokuroras prisiminė, kad dar 2009 m. D. Kedys ir jo artimieji siekė, jog prokurorai kuo greičiau teismui perduotų vadinamąją pedofilijos bylą, nors iš tikrųjų ji net nebuvo ištirta.

„Tuo metu iš D. Kedžio pasiekė iniciatyvos, kad apylinkės prokurorai į teismą atiduotų bylą tokią, kokia yra, o ten mes jau susitvarkysime, – sakė K. Betingis. – Būtent dėl to teko skirti dar didesnį dėmesį šiai bylai“.

Prokuroras sakė, kad netrukus išėjo atostogauti, o kai rugpjūčio mėnesį sugrįžo į darbą, sužinojo, jog pedofilijos byla generalinio prokuroro nurodymu turi būti perduota į Generalinę prokuratūrą.

„Ją perdavėme iš karto, kai buvo atlikta psichologo ekspertizė“, – K. Betingis prisiminė, kad kai tik tuo metu byloje buvo atsiradę nauji D. Kedžio kaltinimai – esą buvo tvirkinama ir V. Naruševičienės dukra.

„Šioje byloje srautas neleido tęsti proceso, prokurorai tik atsakinėjo į skundus – D. Kedžio aplinka priekaištavo, esą mūsų prokurorai neįsiklauso į juos, priima neigiamus atsakymus, todėl buvo noras perduoti kitai institucijai, jog būtų pasižiūrėta iš kitos pusės, be to, norėta nuo pareigūnų nuimti stresą“, – sakė jis.

„Šiame tyrime darėme viską, kad nustatyti tiesą, o ta tiesa buvo manipuliuojama mergaitės parodymais, todėl įvykių pagreitinti nebuvo galima, – sakė jis. – Duomenų, kurių pakaktų bylą perduoti teismui, nebuvo, o kai buvo paviešintas įrašas, matėsi akivaizdus montažas“.

Žudikas veikė kaip profesionalas

Kauno apygardos vyriausiasis prokuroras teisme sakė, kad prieš J. Furmanavičiaus ir V. Naruševičienės nužudymus nebuvo gauta jokios informacijos apie planuojamus sunkius nusikaltimus.

„Jokios faktinės informacijos apie tai, kad D. Kedys ar kažkas kitas ruošiasi vykdyti nužudymus ir vykdo kažkokias priemones, iki nužudymo nebuvo žinoma“, – patikino jis.

„Būdamas darbe spalio 5 d. sulaukiau skambučio, kad yra sušaudytas J. Furmanavičius, – pasakojo K. Betingis. – Iš pradžių niekas negalėjo pasakyti, kad nušautas teisėjas – įvykio vietoje buvę pareigūnai jo nepažinojo, todėl to negalėjo patvirtinti. Iš karto susisiekiau su generaliniu prokuroru, informavau, kad vykstu į įvykio vietą. Tuo metu paskambino ar tai generalinio prokuroro pavaduotojas Vytautas Barkauskas, ar Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius – išgirdau vienintelį klausimą, ar ne iš tokio ginklo nušautas teisėjas. Buvo kalbama apie perdirbtą rusišką IŽ pistoletą, pritaikytą šaudyti koviniais šoviniais su duslintuvu. Man tai sukėlė minčių – iš kur tokios žinios, juoba kad dar nebuvome įvykio vietoje“.

K. Betingis prisiminė, įvykio vietoje buvo rastas liudytojas, matęs J. Furmanavičiaus nužudymą.

„Iš liudytojo pasakojimo buvo galima atkurti vaizdą, kaip buvo nužudytas J. Furmanavičius – liudytojas sakė matęs, kaip sunkiai bėga vienas vyriškis, o iš paskos eina kitas vyras, nuo kurio anas dar bando gintis, tačiau tas antrasis vyras priėjęs prie jo šauna dar kartą, – sakė liudytojas. – Jeigu jau taip žiūrėti, turėjo būti apie aštuonis šūvius ir kontrolinis šūvis į galvą. Pirma mintis, kilusi į galvą, kad tai užsakytas nužudymas – tiek šūvių ir dar kontrolinį šūvį taip profesionaliai paleisti į galvą“.

Prokuroro teigimu, įvykio vietoje Kauno policijos pareigūnai prisipažino, kad jie D. Kedžio nekontroliuoja ir nevykdo jokių operatyvinių veiksmų.

„Tada buvo paklausta, kur yra kiti D. Kedžio skunduose įvardyti asmenys – buvo pradėta jų ieškoti, – pasakojo K. Betingis. – Tuo metu susisiekiau su Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus pirmininku Algimantu Smolsku ir paprašiau išsiaiškinti, kur yra N. Venckienė. Ji buvo mokymuose, o kai jai paskambinau ir paklausiau, kur jos brolis, atsakė: „Nežinau, ryte išėjo, atstokite“. Tada Kauno saugumo vadas Egidijus Storpirštis paskambino Aidui Venckui, tačiau jis neveikė“.

Prokuroras pažymėjo, kad netrukus buvo surasti Andrius Ūsas, Laimutė Stankūnaitė, kuri tuo metu buvo susitikusi su dukra ir po šio susitikimo ketino vykti pas seserį V. Naruševičienę, tačiau buvo įspėta apie gresiantį pavojų ir paslėpta. Apie gresiantį pavojų pareigūnai įspėjo ir V. Naruševičienę, tačiau nespėjo atvažiuoti iki jos namų. „Tuo metu buvo gauta informacija, kad V. Naruševiečienė nušauta“, – sakė jis.

D.Kedys padarė daug klaidų

Prokuroras neslėpė, kad netrukus prokuratūroje vykusio pasitarimo metu jis aukščiausių prokuratūros ir policijos vadovų klausęs informacijos apie paslaptingąjį ginklą, kurį, kaip vėliau paaiškėjo, ketino įsigyti D. Kedys.

„Kai klausiau apie tą ginklą, buvo mirtina tyla – nesulaukiau jokio atsakymo, nei patvirtinimo, nei paneigimo“, – patikino jis.

Prokuroro teigimu, nuvykus į V. Naruševičienės nužudymo vietą buvo surinkta informacija, kad ji nušauta tokiu pačiu ginklu kaip ir J. Furmanavičius.

Pasak jo, V. Naruševičienė buvo nušauta, kai telefonu gavusi informaciją apie kilusią grėsmę ketino sprukti iš namų, tačiau būtent prie jų jos ir L. Stankūnaitės jau laukė D. Kedys. Jis prie namų pametė jam legaliai išduotą ginklą.

„Kitas taikinys turėjo būti A. Ūsas – matyt veikė stresas, todėl netrukus įvyko avarija, D. Kedys susidūrė su sunkvežimiu, vairuotojas jį atpažino“, – K. Betingis sakė, kad D. Kedys turėjo krepšį, kuriame galėjo tilpti ir šautuvas.

„Jo planas užstrigo, nes ir A. Ūsas buvo sustabdytas – suplanuotas procesas neplaningai, todėl įvyko daug klaidų ir palikta pėdsakų“, – sakė jis.

Kauno pareigūnai nutekindavo informaciją D.Kedžio artimiesiems

K. Betingis neslėpė, kad tiriant šiuos nužudymus jam nedavė ramybės informacija apie ginklą, kuriuo domėjosi Vilniaus prokurorai. Praėjus savaitei po žudynių jis oficialiu raštu kreipėsi į tuometį generalinį prokurorą Algimantą Valantiną.

„Paprašiau patikrinti visas operatyvines bylas, vykdomas pedofilijos ir su ja siejamose bylose, – prisiminė jis. – Po šio kreipimosi buvo skirtas didžiulis dėmesys, tai pavesta Generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento vyriausiajam prokurorui Algimantui Kliunkai. Jis spalio 23 d. policijos generaliniam komisarui Vizgirdui Telyčnui paruošė raštą, kuriame konkrečiai klausė apie ginklą. Buvau įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau tie dalykai turės išaiškėti. Lapkričio 20 d. A. Kliunka gavo V. Račkausko atsakymą apie nieką, o D. Kedį ir kitus asmenis nieko neužsimenama“.

K. Betingis pabrėžė, kad tiriant žmogžudystes daug informacijos nutekėdavo D. Kedžio artimiesiems. „Supratome, kad jie žino, kur jis slepiasi“, – sakė liudytojas.

„Informacija nutekėdavo iš eilės Kauno policijos pareigūnų, kai kuriuose tyrimuose jau žinomos pavardės, neatmetu galimybės, kad buvo ir prokurorų, kurie pasidalindami informacija, kaip buvo vykdoma D. Kedžio paieška, galėjo tą informaciją atskleisti – iki tokio lygio, kad taip būtų galima elgtis su informacija, kad tokie dalykai vyksta teisėsaugoje, tik juodžiausiame košmare buvo galima susapnuoti“, – sakė jis.

Dvigubų žaidimų daugiau negali būti

Kauno prokuratūros vadovas neslėpė, kad su D. Kedžiu asmeniškai niekada nebuvo bendravęs.

„Nebuvau jo gyvai matęs, tik iš televizijos, tačiau pagal charakterį matėsi, kad jis tikrai, jeigu atsidurs teisėsaugos rankose, papasakos viską – ne tik kaip įvykdė nusikaltimą, bet ir kaip jam padėjo ruoštis“, – įsitikinęs jis.

Prokuroras mano, kad yra asmenų, kurie žino, kaip iš tikrųjų dirbo LKPB pareigūnai, tačiau apie tai bijo viešai prisipažinti, nors parašė anoniminį laišką Prezidentūrai.

„Manau, kad anoniminį laišką rašė pareigūnai, kurie žinojo tas aplinkybes, todėl raginu atvykti į teismą duoti parodymus, – teisme sakė jis. – Dvigubų žaidimų daugiau negali būti – tuo metu sprendėsi gyvybės reikalai, o jeigu pareigūnai blogai atliko darbą iš baimės, turėtų tai pasakyti. To reikalauja mūsų sąžinė prieš tuos žmones, kurių gyvybes pavyko apsaugoti“.

K. Betingis neatmetė galimybės, kad D. Kedžio ieškoję ir apie tai informaciją nuslėpę pareigūnai tikėjosi „gauti ordinus už gerai vykdytą tyrimą“, tačiau kai pamatė, jog buvo pergudrauti, užsikrėtė „bailių sindromu“. „Ir dabar bijo pasakyti, kad mes to nepadarėme – tai bestuburė teisėsauga“, – sakė jis.