Šį straipnį paskatino mane rašyti problema tarp mokinių, kurie nelabai supranta tautinių vertybių. O iš jų svarbiausios – tai gimtoji kalba, pagarba tradicijoms bei jų išsaugojimas.
Informacinės technologijos amžiuje mokiniai ugdomi būti informuotais žmonėmis, tačiau nemokančiais laisvai, vaizdžiai reikšti savo minčių, vaizdžiai kalbėti. Jiems turi rūpėti gimtojo rašto kultūra.
Šiomis dienomis netekome žymaus poeto Marcelijaus Martinaičio. Poetas parašęs daug eilėraščių vaikams, linksmas „Kukučio balades“.
Jo kūryboje atsispindi viskas, ką patiria žmogus savo kelyje nuo lopšio iki kapo. Iš jo poezijos šviesa sklinda ir jautrumo skriaudžiamiems, silpniesniems. Jam svarbi buvo kultūra, raštas, proto šviesa. Jo žodžiais: „Kūryboje turi reikštis tai, kas savaime yra žmoguje, ką jis paveldi su prigimtimi, įvairiomis patirtimis, kalba, papročiais. Kūryba – tai žmogaus dvasios istorija.“
Mokytojų pagrindinis tikslas: išmokyti mokinius taisyklingai ir raiškiai lietuviškai kalbėti ir rašyti. Tuomet mokiniai, remdamiesi savo gyvenimiška patirtimi, gražiai lietuviškai kalbėdami, galės ir kurti. Pradėti reiktų nuo mažumės: klausytis gražios, taisyklingos lietuviškos kalbos, kai vaikas lanko lopšelį- darželį.
Vaikai turi girdėti vaizdžiai sekamas lietuvių liaudies pasakas, trumpus apsakymėlius, aptarti vieno ar kito veikėjų elgesį, net suvaidinti. Namuose tėveliams reiktų taip pat paskaityti gražesnę pasaką, patarlę, minti mįsles. Skatinkime vaiką tyrinėti pasaulį, kurkime kartu pasakas, eilėraščius, įvairiausias istorijas.
Tęstinumas vyksta mokykloje. Dėkojame gerbiamai pradinių klasių lietuvių kalbos ,,Šaltinėlio“ autorei Elenai Marcelionienei už puikiai, sistemingai išdėstytą programą pradinukams nuo 1-os iki 4-os klasės ir kompaktinių diskų įrašus liaudies pasakų ar eilėraščių, kitų literatūrinių kūrinių, kai mokiniai gali paklausyti aktorių skaitomų pasakų ar eilėraščių.
Mokiniai girdėdami taisyklingą kalbą gali ir patys pradėti kurti. Mokyklose yra mokinių, kurie kuria eilėraščius, kurie moka vaizdžiai rašyti rašinėlius įdomiomis temomis, turiningus pasakojimus. Tačiau pabendravus su tėveliais supratau, kad tie mokiniai, kurie įdomiai kuria, nuo vaikystės girdėjo gražų lietuvišką žodį iš senelių ar kitų artimų žmonių, jie tuo domėjosi.
Kai vaikas kuria, dažniausiai jis pasirenka neatsitiktinai herojus, įvykius. Vaikas kuria tai, kas susiję su juo. Pedagogams reiktų būti atidesniems, pamatyti ne tik linksmą, laimingą mokinį, bet ir liūdintį, jį prakalbinti, padrąsinti kūrybai. Gal jis ir yra būsimas poetas.
Ugdykime mokiniuose kūrybiškumą: skaitykime kuo daugiau įdomių lietuvių liaudies pasakų, lietuvių autorių eilėraščių, apsakymų, kuo daugiau kalbėkime apie Lietuvą, jos gamtos grožį, tradicijas. Skatinkime mokinius kurti patiems ir turėsime taip pat puikius rašytojus, poetus, tokius, kaip Marcelijus Martinaitis. Lietuvai reikia kūrybingų žmonių, mylinčių savo kraštą.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!