Penkiasdešimtmečio sukakties proga nuo pirmosios 1962 metais pasirodžiusios Francoise‘o Mauriaco knygos ekranizacijos su prancūzų kino legenda Emmanuelle Riva (kuris dabar yra laikomas vienu iš nuostabiausių klasikinio Europos kino etalonų), žinomas kino kūrėjas kviečia atsidurti šiek tiek kitokioje aplinkoje ir pamatyti rašytojo viziją iš modernaus žmogaus perspektyvos. Knyga atgimsta visiškai kitose spalvose, nei tai buvo galima pamatyti septintojo dešimtmečio pradžioje pasirodžiusiame pirmtake.
Apie ką mes čia…
Santuokoje Teresė jaučiasi lyg kalėjime. Kiekviena diena, minutė, net sekundė jai yra kančios ir monotoniškumo akimirka, kuri tiesiog ją verčia kraustytis iš proto. Nusivylusi vedybiniu gyvenimu moteris prašo skyrybų, tačiau vyras jai neleidžia. Norėdama ištrūkti į laisvę, Teresė bando nunuodyti savo sutuoktinį, tačiau šis žingsnis veda į jos pačios susinaikinimą.
Kūrinio vidus
Kadangi režisierius pateikia labai individualią viziją, filmą galima žiūrėti iš trijų skirtingų perspektyvų. Vis dėlto nesvarbu, ar žiūrint šią juostą bus galima lyginti ją su pačia knyga, ar klasikiniu filmu, ar netgi vertinti kaip atskirą darbą – esmė išlieka ta pati. Draminiu atžvilgiu tai yra viena stipriausių kostiuminių europinių dramų per keletą metų, ypač kalbant apie prancūzų kiną.
Juosta kaip nelabai taikli Mauriaco ekranizacija yra pernelyg supaprastinta. Atkreipiama mažai detalių į vidinį kiekvieno personažo konfliktą, ypač jeigu žiūrėsime į tą perspektyvą, jog literatūrinis kūrinis turi didelį panašumą su literatūriniais šedevrais, tokiais kaip Levo Tolstojaus „Ana Karenina“ ar Gustavo Flauberto „Ponia Bovari“.
Čia mes pasigendame viso knygos šarmo ir pačios atmosferos buvimo, intrigos iki paskutinio skaitomojo puslapio. Filmo dialogai sutrumpinti – netgi pats veiksmas rutuliuojasi pernelyg greitai, tačiau pagrindinis motyvas išlieka, o tai džiugina.
Atsižvelgiant, kad tai - 1962 metų perdirbinys arba tiesiog naujo filmo versija, filmas beveik nenusileidžia klasikiniam kūriniui. Tai yra vienas iš tų atvejų, kai naujadaras prilygsta pirmtakui. Beveik identiškai pateikiama aplinka bei veikėjai, tačiau čia galime įžvelgti ir vieną didelį minusą. Ankstesnio filmo scenarijus buvo labiau pritaikytas prie pačios knygos, todėl kiekvienas iš veikėjų buvo pristatytas vaizdžiau. Šiame filme skurdžiai pasirinktas pasakojimas, bet tai tik vienas iš tų mažesnių blogių, todėl bendrai galima teigti, jog viską, ką mes matome ekrane, yra kokybiškai perteikiama iš tos pirmosios šio literatūrinio kūrinio ekranizacijos.
Atmetus visus ankstesnius štampus (ir kaip ekranizaciją, ir kaip tiesioginį filmo perdirbinį) gaunamas labai neblogas vaizdas. Režisieriaus vizija į moters kamuojamą vidinį pasaulį yra labai plati. Ypač meistriškai žaidžiama su psichologiniu kontekstu. Užduodama nemažai retorinių klausimų, kurių atsakymas dažniausiai žinomas, bet siužetinės linijos pasakojimas, išlaikomas intrigos, turi savitą poveikį bendram filmo kontekstui.
Vienas šio filmo pliusų – nenuobodžiai pateikiamas veiksmas. Meilės motyvas, o ypač tos nelaimingos ir viduje užsidariusios žmogaus meilės sau pateikimas – stipriausia ir labiausiai išraiškinga, ką šiš filmas turi savo viduje. Tuo galima pasidžiaugti.
Pasižiūrėjus į visas pozicijas, galima drąsiai teigti, jog filmą žiūrovas gali suprasti iš visiškai skirtingų perspektyvų – juosta išlaiko puikų balansą tarp subtilios dramos, intriguojančio pasakojimo ir vaizdžios literatūrinio kūrinio vizijos.
Techninės pusės ypatumai
Filmo foninį vaizdą ir dar stipresnį pamatą padeda sukurti ir labai puikus garso takelis. Pianino skambesys (ramus ir kartu dramatiškas muzikinis fonas), ausis džiuginantys garsai, kurie yra pilni skausmo, peržiūros metu sukuria bohemišką nuotaiką. Tiesiog jaučiama ekstazė ir pasitenkinimas. Kostiumai, aplinka, žavingai operatoriaus darbo dėka apšviestos vietovės – subtilu ir elegantiška.
Vienintelis momentas, kuris šiek tiek erzina – nelabai preciziškas montažas. Kartais scenos pateikiamos pernelyg greitai, pereinant iš vienos problemos į kitą, o tai neleidžia ramiai susikaupti peržiūros metu stebint vienos problemos aiškinimą.
Aktorių kolektyvinis darbas
Visas juostos veiksmas koncentruojamas tiesiog į talentingosios ir subtilios Audrey Tautou vaidybos meistriškumą. Moteris visapusiškai perteikia savo vaidinamą personažą, tačiau čia jau reikia dėkoti scenaristui, nes tik jai vienai yra skiriama daugiausiai laiko ekrane. Nors nuo to ir nukenčia kiti veikėjai, vien stebėti Audrey yra didelis malonumas.
Matome ir Gilleso Lellouche‘o pastangas. Ypač į akis krenta epizodiškai pasirodanti jaunos prancūzų aktorių kartos atstovė Anais Demounstier, kuri labai šiltai įkūnijo Anos personažą. Kiti aktoriai atsiduria nuošaly, nes prieš srovę neplauksi, o toji srovė – vardu Audrey.
Verdiktas
„Teresės nuodėmė“ – tai spalvinga bei kartu ir pilkų akimirkų turinti žinomo dvidešimto amžiaus pradžios literatūrinio kūrinio ekranizacija. Filmas, kupinas nuostabios foninės muzikos, puikios aplinkos, nepriekaištingos Audrey Tautou vaidybos bei su neblogai pateikiamu siužetu, kuris ir intriguoja, ir liūdina. Vis tik, apskritai tai yra įsimintinas darbas apie vienos stiprios moters likimą.
Bendras vertinimas: 7/10