Bėgikai finišavo prie vieno iš Užupio tiltų, kuriuos triukšmingai pasveikino kiti susirinkę į šventę. Atgimimo nešėjai buvo taip linksmai ir draugiškai nusiteikę, kad apkabino kaimyną ir gerą gabalą Vilnelės upelio. Bet čia netikėtumai nesibaigė. Staiga pasigirdus muzikai susirinkusius nustebino kitas flašmobas. Tarp susirinkusiųjų šoko moterys ir merginos už Gimimą, už Motiną Žemę, už Motiną, už Moterį - orią ir laimingą, nepatiriančia smurto.
Balandžio 1 d. kiekvienas perėjęs vieną arba kitą tiltelį per Vilnelę turėjo galimybę pabuvoti kitoje realybėje. Iš vienos pusės patekti į linksmybių ir dorybių kraštą, kurį sukūrė Žemės piliečiai, perėjus kitą tiltelį - į baltų staltiesių kraštą, kurį sukūrė užupiečiai. Abu kraštus jungė nematoma linija, kurią galėjo pastebėti tik labai subtilius pojūčius turintis žmogus.
Vaikštinėjant palei Vilnelę ir aplankant anksčiau minėtus kraštus, smalsuoliai galėjo sutikti ir keistai atrodančių būtybių baltu, raudonu, melsvu kostiumais, kurios oriai sklandė po Užupį. Pasirodo, tai penki elementai (žemė, oras, vanduo, ugnis ir eterio elementas). Atėjus į Tibeto skverą, galima buvo pagalvoti, kad akys meluoja. Anksčiau buvęs tylus, beveik nepastebimas skverelis, buvo pilnas įvairiakalbių žmonių.
Čia klegėjo ispanų, italų, vokiečių, serbų, rusų, anglų ir lietuvių kalbomis besišnekučiuojantys, pokštaujantys ir ant transformatorinės sienos linkėjimus Žemei ir žmonijai rašantys žmonės. Nusifotografavę prie Žemės piliečių sienos kiekvienas iš jų turėjo galimybę tapti Žemės piliečiu.
Šalia Transformatorinės nusidriekė Mandala švytinčių lotosų, kurie spinduliais buvo apsupę Žemės rutulį. Kiekviena liepsna - taikos, meilės ir šviesos simbolis. Linksmybių ir dorybių krašto pakrašty būgnų ir dubenų garsais viliojo Dorybių vigvamas. Įėjus į jį buvo galima sudalyvauti savotiškame ydų išvalymo ir dorybių žadinimo rituale, atsigerti gyvybės vandens ir sušildyti kūną ir sielą.
Visą dieną šventėje dosnios moterys vaišino nuostabiais blynais, koše ir arbata. Vaikai dažė didžiulius popierinius kiaušinius, kurie paskui, viliodami praeivius stabtelti ir nusifotografuoti, suposi medžių šakose. Su vaikais visą dieną žaidė vėjų fėjos, o žoglierius mokė rankų miklumo. Balkone muzikavo muzikantai, o kieme linksmai šoko baltai pasipuošę ir laisvės pojūčio atviliotieji.
Vakarėjant Galeros kieme degė ugnies Mandala, o kas norėjo galėjo maudytis gongų garsuose. Ir nors ryte daug kas buvo išsigandę sugrįžusios žiemos, atgimimas atėjo, tyliai įsismelkė ir dabar bręsta pavasariniam žydėjimui.