Paradoksalu, bet kai kuriais atžvilgiais – netgi geresnė nei jos Vakarų kaimynėje Lietuvoje. Nepaisant itin sudėtingų kūrybinių ir ekonominių sąlygų Baltarusijoje jau penktus metus sėkmingai veikia nepriklausomų muzikos kritikų įkurtas nekomercinis portalas „Experty.by“, kurio autoriai parengia kiekvieno šalyje išleisto muzikinio albumo recenzijas, nuolat skelbia vietines muzikos naujienas. Lietuvoje analogiško muzikos kritikos kanalo šiuo metu nėra.
Nuo 2009-ųjų portalo komanda kasmet rengia ir apdovanojimus, kuriuose įvertina geriausius Baltarusijos muzikos atlikėjų albumus. Šių metų apdovanojimai įvyko dar šį trečiadienį Minske. Geriausiu tarp visų 67-ių pernai išleistų Baltarusijos albumų pripažintas dainuojamosios poezijos atlikėjo Zmіtser Vaytsyushkevіch darbas „Vayachak“.
Viename Minsko restoranų be pompastiško šou surengtoje apdovanojimų šventėje tris dainas sugrojusi grupė „Clover Club“ gavo geriausio debiuto prizą už savo albuną „Random Mood Jukebox“.
Nenorėdama virti vien savo sultyse „Experty“ komanda yra įsteigusi ir užsienio muzikos kritikų prizą. Kasmet po vieną muzikos apžvalgininką iš penkių Baltarusijos kaimynių – Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Rusijos ir Ukrainos susipažįsta su visais per metus išleistais Baltarusijos atlikėjų įrašais ir pateikia savo dešimtuką geriausių. Susumavus visus vertinimus, užsienio kritikų prizas šiemet įteiktas folkloro grupei „DakhaBrakha & Port Mone“ už albumą „Khmeleva Project“.
„Experty.by“ vyriausiasis redaktorius – ilgametis Baltarusijos muzikos žurnalistas, nemažai vietos grupių ir didžiųjų šalies koncertų komunikacija besirūpinantis Dmitri Bezkorovainyi.
Lietuvos muziką jis pažino dirbdamas prie 2007-2010 m. Norviliškėse vykusio tuo metu didžiausio Lietuvos muzikinio festivalio „Be2gether“, kurio vienas iš tikslų buvo atverti sieną tarp Lietuvos ir Baltarusijos melomanų.
Po apdovanojimų Dimitri sutiko DELFI duoti išsamų ir kiek įmanoma atvirą interviu apie „Paskutinio Europos diktatoriaus“ valdomos šalies šiuolaikinės muzikos kasdienybę ir jos ryšį su Lietuva.
- Dmitri, papasakok išsamiau apie „Experty.by“. Gali pasirodyti keista, bet Lietuvoje analogiško muzikinių recenzijų ir naujieno šaltinio neturime. Daugelis įrašų taip ir lieka be kritinio įvertinimo. Kaip jums pavyko įkurti portalą ir išlaikyti jį jau penktus metus, nors jis ir neneša pajamų?
- Muzikos žurnalistu tapau dar 1996 m., pradžioje rašiau vien apie užsienio muziką. Tačiau ilgainiui pradėjau domėtis baltarusių kūryba ir supratau, kad neverta rašyti 200-osios „Radiohead“ albumo recenzijos, kai beveik niekas nerašo apie gerą Baltarusišką muziką. Supratau, kad niekas kitas neparašys, jeigu to nepadarysiu pats. Dėl to 2008 m., kartu su kitais autoriais įkūrėme šį portalą.
Mūsų idėja buvo įkvėpta puslapio „Metacritic“. Jame surenkama visų pagrindinių kritikų įvertinimai svarbiausiems pasaulio muzikos albumams ir suskaičiuojamas vienas bendras „metabalas“ – visų vertintojų vidurkis. Pagal šiuos balus sudaromi bendri albumų reitingai.
Norėjau padaryti tą patį Baltarusijoje, bet kai pradėjau rinkti baltarusiškų albumų recenzijas, pamačiau, kad tik maždaug 10-iai iš 50-ies albumų parašoma bent viena recenzija. Dauguma albumų apskritai nėra recenzuojami.
Vienas negalėjau jų visų aprašyti, dėl to pradėjau rinkti komandą. Pakviečiau prisijungti keletą žinomų Baltarusijos muzikos kritikų ir jie sutiko. Šį birželį projektas švęs penktus gyvavimo metus. Į projektą žiūrime kaip į altruistinę veiklą. Finansinės naudos jis mums neatneša.
Lig šiol visi keturi autoriai ir esame projekto pagrindas – kiekvienas mūsų recenzuoja ir įvertina kiekvieną išleistą albumą. Bet pats projektas yra platesnis nei tik mūsų recenzijos: turime aštuonis bendraautorius, rengiame „Experty“ vardo apdovanojimus.
Pirmieji apdovanojimai surengti 2009 m. Per apdovanojimus kasmet skiriame keturis prizus geriausiems skirtingų žanrų albumams – reitingai sudaromi iš keturių pagrindinių kritikų įvertinimų. Taip pat įteikiamas didžiosios žiuri prizas – sumuojama iš viso dvylikos kritikų balsas t. y. keturių pagrindinių recenzentų ir aštuonių bendraautorių. Esame įsteigę ir užsienio kritikų įvertinimą, taip pat publikos balso prizą. Pastarasis atitenka albumui, kurį geriausiai įvertina portalo lankytojai.
- Lietuvoje mes turime į pop muziką orientuotus M.A.M.A. ir jiems alternatyvius T.Ė.T.Ė. apdovanojimus. Ar jūsų apdovanojimus taip pat reikėtų vertinti kaip opoziciją?
- Baltarusijoje vyksta didelio masto „Nacionaliniai muzikos apdovanojimai“, kuriuos rengia vienas nacionalinis kanalas ir Kultūros ministerija. Tai yra labai išpūstas renginys, taip pat visų pirma orientuotas į pop muziką, nepaisant to, kad ten yra ir roko ar folkloro nominacijos. Manau, kad tie apdovanojimai greičiau prieštarauja sveikam protui, negu mūsų apdovanojimams ar bet kokiai kitai nepriklausomai muzikinei iniciatyvai (šypsosi).
Pavyzdžiui, niekas nesupranta, kaip tiems apdovanojimams surenkama komisija. Šiemet ten buvo apie 10 žmonių, pusė kurių neturėjo nieko bendra su muzika. Tarp jų buvo du TV prodiuseriai, vienas filmų režisierius ir net nacionalinio cirko atstovas! Muzikinę komisijos dalį sudarė Prezidento orkestro dirigentas, vieno Ukrainos muzikos festivalio vadybininkas ir pora gerbiamų, bet labai senamadiškų devintojo dešimtmečio dainininkų ir dainų autorių.
Ką šie žmonės gali pasakyti apie šių dienų Baltarusijos muziką? Nacionaliniuose apdovanojimuose geriausiu albumu pripažintas įrašas „Experty.by“ apžvalgininkų nuomone gavo tik keturis balus iš dešimties. Recenzijos buvo paskelbtos gerokai prieš apdovanojimus, tad mes negalėjome tyčia jo nuvertinti, net jei būtume norėję. Manau, kad tai gražiai iliustruoja bendrą Nacionalinių apdovanojimų lygį.
- Vertinant bendrai – kokia yra dabartinė Baltarusiškos muzikos situacija?
- Jeigu palygintume ją su tuo, kas dėjosi prieš 5 ar 10 metų – žengėme didelį žingsnį pirmyn, tiek kalbant apie įrašų kokybę, tiek apie muzikos stilistiką. Manau, kad netgi atotrūkis nuo pasaulinių muzikos tendencijų pasidarė nebe toks didelis, nors jis visada išliks. Bet tai yra normalu, nes mes nesame arti Londono, Niujorko ar kitų pasaulinės muzikos industrijos centrų. Tad apskritai aš viską vertinu pakankamai pozityviai.
Dar visai neseniai kaimyninėse Rusijoje ar Ukrainoje mūsų muzika asocijavosi tik su humoristiniu poproku kurį grojo ankstyvieji „Lyapis Trubetskoy“ ir pagoniško metalo grupe „Gods Tower“. Bet per pastaruosius penketą metų šiuolaikinės Baltarusijos muzikos veidas pasikeitė: atgimę „Lyapis Trubetskoy“ tapo viena didžiausių grupių postsovietinėse šalyse, atsirado nemažai naujų grupių, kurios tapo žinomos ir gerbiamos tarp Rusijos nepriklausomos muzikos klausytojų. Keletas grupių pamažu tampa populiarios Ukrainoje ir Lenkijoje.
Video: „Lyapis Trubetskoy“:
Žinoma, mes turime įveikti ir keletą problemų. Mūsų pop muzika yra tragiškoje situacijoje – nuo 2003 m., kai Baltarusijos radijo stotims buvo nurodyta, kad 50 proc. jų grojamos muzikos turi būti baltarusiška, praktiškai neturime nė vieno sėkmingo šio žanro atlikėjo. Dar po poros metų šis reikalavimas buvo sugriežtintas iki 75 proc.
Iš pradžių įvedus tokį reguliavimą, pop muzikos scena greitai pradėjo augti – per pora metų atsirado iki dešimties pastebimų naujų atlikėjų. Bet valdininkai pamiršo, kad po to, kai vaistas sergantįjį išgydo, jo reikia nebeišrašyti. Radijo stočių apribojimai liko tokie patys, to rezultatas – radijo stočių reitingai smuko, o pop muzikoje nebeliko konkurencijos. Pastaraisiais metais mes praktiškai nebeturime pop hitų ir naujų pop muzikos atlikėjų.
Vienintelė nauja pop žvaigždė yra Max Korzh, atėjęs tiesiog iš gatvės ir sužavėjęs internetą savo pop repu. Visi kiti groja tokią pat muziką, kokią grojo ir prieš penkerius metus. Honorarus jie uždirba grodami firmų ir privačiuose vakaruose. Mes turime vos du ar tris atlikėjus galinčius surinkti daugiau negu tūkstantį žiūrovų į solo koncertą Minske.
Video: Max Korzh:
Nepriklausomos (indie) ir roko muzikos scenose yra dar daugiau problemų. Mes lig šiol neturime stiprios ir plačiai klausomos roko radijo stoties ar televizijos kanalo šiai muzikai platinti. Radijas ir televizija dažniausiai groja pop muziką arba labai masėms orientuotą roką. Turime tik keletą radijo stočių, kurios groja roko muziką, bet joms trūksta aiškios koncepcijos, ideologijos ir reklamos.
Tai iš dalies susiję ir tuo, kad į roką, atliekamą baltarusių kalba – ir roko kultūrą apskritai – valdžios institucijos žiūri labai įtariai. Nė vienas verslininkas dėl to nenori turėti problemų, ypač kai šioje scenoje nemažai atlikėjų įrašyti į vadinamąjį „juodąjį sąrašą“ ir dėl to negali rengti normalių koncertų Baltarusijoje ar gauti radijo eterį.
Bet šioje situacijoje yra ir šviesioji pusė. Kai šalyje yra aiškus tvirtas muzikinis kanalas, muzikantai pradeda kurti labiau masėms orientuotą ir dažnai labai panašią muziką. Kai tokio kanalo neturime, muzikantai turi labiau stengtis susikurti savo individualų stilių. Manau būtent todėl kasmet iš Baltarusijos grupių albumus klausančių užsienio ekspertų girdžiu, kad dauguma mūsų aukšto lygio muzikantų turi savo unikalų veidą. Jų nesumaišysite su niekuo kitu.
- Papasakok išsamiau apie „Juodąjį sąrašą“ – kas nusprendžia, kad viena ar kita grupė negali koncertuoti Baltarusijoje?
- Kadangi nėra jokių oficialių dokumentų, „Juodasis sąrašas“ yra apipintas gandais. Bet, be abejonės, šie gandai turi pagrindą, nes po to, kai internete buvo paviešintas neoficialus „Juodasis sąrašas“, visi jame paminėti atlikėjai be jokių paaiškinamų priežasčių prarado galimybę rengti koncertus Baltarusijoje.
Sąraše buvo apie 10 grupių. Tiesa, teigiama, kad dalis jų, išskyrus pačius radikaliausius, palaipsniui vėl pradės groti koncertus Baltarusijoje.
Dauguma šiame sąraše buvusių atlikėjų pastaraisiais metais nebuvo įsitraukę į politiką, ypač į paskutinius prezidento rinkimus. Bet jie yra viešai išreiškę savo nesutikimą su valstybės vykdoma politika ir tuo, kaip valstybės valdoma žiniasklaida nušvietė po prezidento rinkimų vykusius įvykius. Manau, kad jų atsiradimas „Juodajame sąraše“ gali būti susijęs su tuo.
- Dalis „Juodajame sąraše“ esančių grupių, tokių kaip „Lyapis Trubetskoy“ ar „Krambambulya“ rado prieglobstį Lietuvoje. Jų koncertai Vilniuje sutraukia sausakimšas sales, kuriose dauguma klausytojų taip pat yra baltarusiai. Kaip Baltarusijos melomanai mato Lietuvą?
- Neabejotinai pati populiariausia Lietuvos atlikėja Baltarusijoje yra Alina Orlova. Per paskutinius du metus ji surengė tris didelius koncertus Minske. Deja, daugelis žmonių tik tiek apie Lietuvos muziką ir težino.
Praėjusį rugsėjį buvau Vilniaus muzikos savaitėje ir labai džiaugiausi atradęs tokias grupes ir atlikėjus kaip Markas Palubenka, „Without Letters“, „Rasabasa“ ir daugelį kitų. Viliuos, kad greitu metu atvešime kai kuriuos jų ir į Minską. Taip pat tikiuosi, kad Vilniaus muzikos savaitė bus tęsiama ir kitais metais.
Dideli pasaulinio masto atlikėjai į Minską pradėjo atvykti tik prieš du ar tris metus. Lig tol Vilnius buvo arčiausias miestas, kuriame buvo galima išvysti tarptautines žvaigždes. Daug žmonių iš Baltarusijos važiavo į Vilnių pamatyti „Depeche Mode“ ir kitų. Bet net ir dabar jūs turite daug platesnį pasirinkimą – Katie Melua, Slash ar Ericas Claptonas į Minską neatvyksta.
Festivalis „Be2gether“ taip pat buvo daug žadantis projektas Baltarusijos muzikos fanams – jie lig šiol turi daug nostalgiškų prisiminimų. Tas festivalis turėjo fantastišką atmosferą, nors galiausiai jis nebegalėjo konkuruoti su dideliais kaimyninių šalių festivaliais, tokiais kaip „Heineken Open'er“ Lenkijoje („Be2gether“ Lietuvoje nebevyksta nuo 2010 m. – K. V.).
Video: Krambambulya ir Andrius Mamontovas – Jūreivio daina
- Ar, tavo manymu, lietuviška muzika labai skiriasi nuo baltarusiškos?
- Aš vis dar turiu labai daug ką sužinoti apie lietuvišką muziką. Būtų puiku pamatyti daugiau festivalių, kuriuose groja Lietuvos grupės. Bet pats didžiausias skirtumas, kurį kol kas esu pastebėjęs yra indie / elektroninės pop muzikos scenoje. Mes neturime atlikėjų, kurie galėtų konkuruoti su „Golden Parazyth“, „Leon Somv & Jazzu“ ar „mmpsuf“ turint omenyje jų muzikos produkciją.
- Kalbant apie muzikos festivalius – kokia situacija Baltarusijoje su jais?
- Muzikos festivaliai, ypač didelio masto, yra problema. 1999-aisiais Minsko centre vykusiame koncerte, organizuotame alaus gamintojų, prasidėjo audra, minia pradėjo masiškai bėgti, 59 žmonės žuvo.
Po to koncerto saugumo reikalavimai buvo labai sugriežtinti: organizuojant festivalį dabar yra būtina turėti labai daug saugumo pareigūnų, draudžiama pardavinėti alų. Yra ir daug kitų apribojimų, kurie padaro festivalių organizavimą labai brangiu užsiėmimu, net jei ir nebandai kviesti tarptautinių atlikėjų.
Dėl to didžiausi Baltarusijoje yra tarptautiniai DJ'ėjų festivaliai, tokie kaip „Global Gathering“ – juos lengviau suorganizuoti. Gyvos muzikos festivaliai dažniausiai būna organizuojami baikerių klubų, į juos susirenka 1-2 tūkst. žmonių. Taip pat aplink Minską vyksta keli maži nepriklausomo roko festivaliai, bet tai yra viskas.
- Kita vertus, pastaraisias metais Minske buvo nemažai tarptautinių koncertų. Šią vasarą pas jus koncertuoti atvyks Lana Del Rey, „Depeche Mode“. Žinant Baltarusijos ekonominę situaciją, tai yra pakankamai įspūdinga. Vis dėlto, ar tokio masto atlikėjų koncertai atsiperka? Ar žmonės turi pakankamai pinigų, kad galėtų nusipirkti brangius bilietus?
- Na, Jennifer Lopez, Shakira, Sting'as, „Rammstein“, „Scorpions“ – visi jie koncertuodami Minske surinko per 10 tūkst. žiūrovų. Bet tokių koncertų kiekis auga sparčiai, tuo tarpu žmonės pinigų daugiau neuždirba. Dėl to manau, kad tam tikru metu tokių koncertų organizavimas pasidarys per daug rizikingas.
- Ar Baltarusijos muzikantai pragyvena iš muzikos?
- 10-15 pop atlikėjų, galbūt penkios roko grupės – taip. Taip pat yra nemažai koverius grojančių grupių, kurios išgyvena iš koncertinės veiklos, bet nemanau, kad jos turėtų būti įskaičiuotos.
- O kaip su užsienio koncertais? Ar Baltarusijos muzikantams lengva palikti šalį ir surengti koncertą svetur?
- Jiems lengviausia nuvykti į Rusiją – nereikia jokių vizų, nėra jokio kalbos barjero. Ten yra ir didžiulė rinka, tad dauguma grupių vyksta koncertuoti būtent į Rusiją. Beveik tas pats galioja ir Ukrainai, bet ši šalis yra labiau specifinė, dėl to antroje vietoje derėtų rašyti Lenkiją. O tada visas likusias kaimynes.
Problemų palikti šalį nėra – tereikia gauti Šengeno vizą (vizos kaina vienam gyventojui yra 60 eurų – K.V.). Neseniai perskaičiau naujieną, kad Baltarusija pirmauja pasaulyje pagal Šengeno vizų skaičių vienam gyventojui (šypsosi).
- Kokius Baltarusijos atlikėjus rekomenduotum kaip verčiausius dėmesio šiuo metu?
- Poproke – „Bez Bileta“, „J:mors“. Populiariausia roko grupė ir galbūt populiariausia grupė apskritai – „Lyapis Trubetskoy“. Iš jaunosios kartos indie ir roko muzikos – „Akute“, „The Toobes“, „Petlia Pristrastija“. Indie pop – „Serebrianaja svadba“, „Kassiopeja“. Tarp elektroninės muzikos – „That Sky“ ir „Ayva“, etninės muzikos – „Troica“ ir „Palac“.
Video: The Toobes
- Kokią matai Baltarusijos muzikos ateitį?
- Baltarusijos muzikos ateitis yra šviesi, bet mes turime daug dirbti, kad ją tokią pasiektume.
- Kaip Lietuva, kaip demokratiška kaimyninė šalis, gali Baltarusijos muzikai padėti?
- Man nelabai patinka požiūris, kad „vargšei Baltarusijai reikia padėti“. Mes nesame tokie vargšai, kaip kartais įsivaizduojame esantys. Būtent tai norime pasakyti ir savo portalo skaitytojams.
Apskritai manau kad atlikėjams tiek Baltarusijoje, tiek Lietuvoje reikia daugiau tarptautinės patirties, pažvelgti į pačią muziką ir su ja susijusius dalykus plačiau. Reikėtų skatinti visus įmanomus kontaktų apsikeitimus, ypač turint omeny, kad esame labai artimos šalys.
Nereikėtų laukti, kol už mus tai padarys valdininkai – pakaks asmeninio domėjimosi mūsų šalių muzika, bendra istorija ir kultūra. Mums reikėtų artimiau bendradarbiauti – rengti bendrų projektų, koncertų, festivalių. Tai išeitų į naudą abiejų šalių muzikai.
Video: Biplan – Amore (Minskas, 2013)
