Tačiau per tą trumpą laiką padarytas didžiulis įspūdis - veiksmas buvo labai suspaustas ir nebuvo nei vieno nuobodaus momento, kiekvienas įvykis turėjo aiškią priežastį ir pasekmes, o jeigu pažiūrėtume, kur sezonas prasidėjo ir baigėsi (net ir geografine prasme), nukeliautas itin ilgas kelias. Sakyti, jog antrajame sezone veiksmo sumažėjo drastiškai, būtų per maža - jo beveik neliko. Dėl itin mažo įdomesnių įvykių kiekio, žiūrovas pradėjo didesnį dėmesį skirti smulkesniems, bet labai įkyriems minusams, smarkiai numušusiems serialo kokybę.
Pirmasis sezonas buvo nuolatinė kelionė. Veikėjai neužsibūdavo vienoje vietoje (nors iš pradžių ir gyveno stovykloje), jie nuolat nuo ko nors bėgo ar ką nors vijosi. Užsistovėjimas vietoje būtų virtęs itin didele prabanga. Šiame sezone viskas vyko kiek kitaip. Taip, pradžioje mūsų herojai vis dar keliavo į priekį, bet vėliau prasidėjo stagnacija. Jeigu klaidžiojimą po mišką dar galima priskirti prie įdomesnių istorijų, atradus fermą, „The Walking Dead“ gyvenimas tarsi sustojo.
Tikrame gyvenime (kad ir kaip kvailai tai skamba) grupės sprendimas apsistoti vienoje vietoje tikrai neatrodytų keistas ar nesuprantamas, tačiau čia yra serialas. Serialas, kuris savo debiutiniu sezonu pavergė tokią didelę auditoriją atnešdamas visai tikroviško ir įtempto veiksmo kiekį. Šiame sezone nebuvo jokio netikėtumo faktoriaus, viskas buvo kartojama ir paskutiniosiomis serijomis jau pradėjo kaip reikiant įgrysti, o vaikščiojantys negyvėliai tapo tik simbolišku priminimu apie žiaurų išorinį pasaulį. Jau kažkada buvau minėjęs, jog pradedant labai aukšta nata tokį patį lygį yra itin sunku išlaikyti, ypač kai visi iš kūrėjų tikisi tiek daug, o čia buvo vienas paskutinių pavyzdžių televizijoje.
Lėtumas ne visuomet išeina tik į blogą. Šiame sezone turėjome žymiai daugiau laiko susipažinti su serialo veikėjais ir įsivėlėme į jų tarpusavio dramas, kurios iš pradžių paįvairino nuobodų gyvenimą fermoje, tačiau vėliau tapo panašesnės į meksikietiškus serialus.
Šeino, Riko ir Lori meilės trikampis užsimezgė jau nuo pat pradžių ir iš karto buvo panašus į muilo operą, kurioje veikėjai supranta, kas vyksta tik pačioje pabaigoje, nepaisant to, jog aplinkiniai viską puikiai mato. Šeino išprotėjimas galėjo atnešti nemažai įdomių scenų, bet šia tema buvo naudotasi per daug ir viskas buvo tiesiog perspausta. Įdomus buvo ir fermoje gyvenančios šeimos požiūris į vaikščiojančius negyvėlius - jie šventai tikėjo, jog juos galima išgydyti ir su jais elgėsi kaip su tikrais žmonėmis.
Iš pradžių šeimynėlė buvo panaši į kažkokią sektą, bet vėliau tikėjimo tema buvo palikta ramybėje. Buvo ir viena kita sugrįžtanti istorija kaip kad Deilo ir Andrėjos tėviški santykiai, pastovūs Riko barniai su fermos šeimininku ar viena kita meilės istorija, kuri paįvairino nuobodų siužetą. Dauguma veikėjų buvo pristatyti pakankamai gerai, tačiau kai kurie buvo palikti antrame plane. Geriausias pavyzdys - T-Pain, pirmajame sezone buvęs vieninteliu žmogumi, prajuokinančiu žiūrovą, dabar tapo žmogumi, pasirodančiu ekrano kampe ir per visą sezoną sugebančiu išvapėti porą sakinių.
Net ir tokiam serialui, kurio pagrindinis motyvas yra žmones medžiojantys monstrai, logika nepamaišytų. Kad ir menkiausia. Šio faktoriaus sąskaita bandyta išspausti vieną kitą įdomesnę istoriją, tačiau panašu, jog kūrėjai dažniausiai galvojo tik apie būsimus rezultatus, o ne apie istorijos užuomazgas.
Tokiame pavojingame pasaulyje, kur ant kiekvieno kampo tavęs tyko pavojus, dešimtmetis vaikas yra absoliučiai neprižiūrimas ir gali klaidžioti kur nori. Net ir tuomet, kai berniuko tėvas privalo vadovauti grupei, o motina renkasi sau labiau patinkantį vyrą, kažkokia priežiūra juk nepakenktų?
Galbūt dėl dėmesio stokos ar kūrėjų aplaidumo greitai pamečiau ir žmonių, gyvenančių fermoje, skaičių - kiekvienoje serijoje galima buvo pamatyti vis daugiau naujų veidų, tačiau sezono pabaigoje dauguma jų kažkur dingo (būčiau linkęs kaltę suversti ant savęs, bet turėti daug nieko nedarančių antro plano irgi nėra išmintinga).
Dauguma scenų (kaip kad bandymas išgelbėti užterštą šulinį, nepaisant to, jog švaraus vandens jie buvo atsigabenę patys) buvo su įdomiomis atomazgomis, tačiau tai, kaip jos prasidėdavo, parodė tai, jog viskas nebuvo taip preciziškai suplanuota, kaip tai buvo padaryta pirmajame sezone.
Jeigu pažiūrėtume į antrąjį „The Walking Dead“ sezoną ne kaip į tęsinį pirmajam, kritikos, veikiausiai, būtų kur kas mažiau. Tačiau pačioje pradžioje serialą buvo stengiamasi pateikti kaip kupiną veiksmo, įtampos ir intrigų, o su tokiais lūkesčiais ir buvo laukta antrojo sezono.
Nors iš pradžių ant naujųjų serijų ir buvau supykęs, sezonui baigiantis serialas tikrai grįžo į ritmą ir paliko keletą rimtų kabliukų, dėl kurių dar neverta mesti šio serialo į šoną. Tikėtina, kad išsprendus daugumą veikėjus kamavusių problemų ir geriau atskleidus jų savybes, vėliau bus galima atrasti aukso viduriuką tarp dramos ir veiksmo. O kol kas sezonas pasitarnavo kaip pusėtinas įrankis veiksmo ištroškusiems žiūrovams ir kiek geresnis prietaisas žmonėms, siekiantiems labiau įsigilinti į veikėjų išgyvenimus.
Vertinimas: 6/10